APIE MUS

Meno galerija. Klasikinė, modernioji ir šiuolaikinė Lietuvos tapyba.
Parodų, plenerų, aukcionų bei kitų renginių organizavimas.
Meno kūrinių eksponavimas, nuoma, leidyba.
Prekyba meno kūriniais, antikvariniais daiktais, suvenyrais, spaudos leidiniais, dailės priemonėmis ir medžiagomis.

Pasižvalgykite po Pylimo galerijos erdves

 

             
             
               

ISTORIJA

Gyvenamasis namas sienoje prie Pylimo gatvės slepia XVI a. miesto gynybinės sienos mūrą. Tai seniausia ir vertingiausia šio pastato dalis. Rūsiuose rastas 41 m ilgio gotikinės miesto gynybinės sienos pamatas, o antrame aukšte matomos buvusios šaudymo angos.

 

Vilniaus gynybinių įtvirtinimų planas. Frydrichas Getkantas, 1648 m.

 

MIESTO GYNYBINĖ SIENA

1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu, apsaugai nuo priešų, pradėta statyti miesto gynybinė siena. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta.
Statomoje sienoje prie svarbiausių kelių buvo leista įrengti penkerius vartus - Išganytojo (Spaso), Medininkų (Aušros), Trakų, Vilijos (Vilniaus) bei Pilies vartus jau anksčiau stovėjusioje pilies sienoje.
XVI a. Vilniaus gynybinė siena šiaurės vakaruose jungėsi su pilimi, toliau ėjo dabartinės L.Stuokos-Gucevičiaus gatvės pietryčių puse, kirto Liejyklos gatvę pereidama į Benediktinų gatvės rytinį kraštą. Manoma, kad toliau siena kirto Vilniaus gatvę, ėjo iki Pylimo gatvės ir jungėsi su Trakų vartais. Tolesnė jos kryptis žinoma geriausiai, nes fragmentų išlikę žemės paviršiuje ir pastatų sienose: ėjo rytiniu Pylimo gatvės pakraščiu, tada suko Bazilijonų ir Šv. Dvasios gatvėmis ir perėjo į Bokšto gatvės rytinį kraštą. Toliau ėjo Vilnios slėniu iki Bernardinų bažnyčios, tačiau kaip ji jungėsi su pilimi, kol kas neišaiškinta. Atskiros sienos atkarpos tarp bokštų nebuvo tiesios, vietomis (pagal reljefą) smarkiai išlenktos užmiesčio pusėn (tarp Medininkų ir Subačiaus vartų), kitur laužytos formos (tarp Rūdninkų ir Trakų vartų).

 
 
 
Braun and Hogenberg Civitates Orbis Terrarum. First Latin edition of volume III was published in 1581.
 
XVI a. vid. G.Brauno ir F.Hohenbergo Žymiausių viso pasaulio miestų atlaso Vilniaus panoraminiame plane gynybinė siena turėjo jau septynerius, o XVII a. pirmojoje pusėje - dešimt vartų (prie jau pastatytų prisisidėjo Bernardinų, Subačiaus, Rūdininkų, Totorių ir Marijos Magdalietės (Šlapieji) vartai) ir du gynybinius bokštus, Bokšto gatvėje - bastėją. Viduramžių miestą juosusi apie 3,2 km ilgio ir 6 m aukščio siena yra vėlyvosios gotikos statinys, turintis renesanso bruožų. Šiuo metu Vilniaus miesto gynybinių įtvirtinimų liekanos žymi viduramžių miesto ribą, juosia Vilniaus senamiestį.
 
TRAKŲ VARTAI
 
Trakų vartai buvo išmūryti Trakų ir Pylimo g. sankirtoje. Tai buvę paradiniai miesto vartai ir juose, kaip ir Aušros, kabojo šv. Marijos paveikslas. 1503 m. Aleksandro privilegijoje jie užtvėrė seną Trakų kelią, vedantį iš Vilniaus į Trakus, Gardiną, Kijevą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Trakų vartai paminėti tik 1619 m. 1655 – 1661 m. mūšių metu jie buvo sugriauti. 1794 m. prie Trakų vartų sukilėliai susirėmė su caro kariuomene. Vartai gerokai nukentėjo, bet tų pat metų spalį buvo vėl atstatyti. Jų stačiakampio plano bokštą su dvišlaičiu čerpėmis dengtu stogu puošė dvi metalinės veliavėlės formos vėtrungės. Bokštas buvo atsikišęs nuo aptvaro sienų ir tiko flanginei gynybai. Fasadą puošė mentės ir baroko epochoje įrengti laužyti karnizai.
  
 
 
           

Trakų vartai. (P. Smuglevičius, 1785 m.,  sepija)

             Pranciškonų bažnyčios varpinė.
 (Trakų vartai iš miesto pusės). 1873-1881 nuotr.

 

 Vilnius, Pylimo g. 30, 1895 m.