Jonas Čeponis

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1926 m. Gaveikėnuose (Ignalinos r.). Mirė 2003 m. sausio 7 d. Vilniuje.
1951 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1977–1980 m. dėstė VISI, 1980–1988 m. Lietuvos dailės institute (profesorius – 1988). Nuo 1951 m. dalyvavo parodose. 1963–1997 m. surengė individualių parodų Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV. Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 

Kūrybai įtakos turėjo fovizmas. Daugiausia tapė ekspresyvius Lietuvos kaimų ir Vilniaus peizažus („Vilniaus panorama“ – 1960, „L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė“ – 1963, „Medžiai rudenį“ – 1969, „Vilniaus gotika“ – 1970, „Palūšė“ – 1973, „Vakaras uoste“ – 1980, „Aukštaitija“ – 1986, „Kompozicija Nr. 2“ – 1992; „Siluetai“, „Paslaptingas vakaras“ – abu 1994), kuriuose suabstraktinti motyvai perteikiami fragmentiškai, kartais panoramiškai, kontūruojami; būdinga dekoratyvūs, kontrastingi spalvų deriniai. Nutapė portretų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų, aktų: „Natiurmortas. Gėlės“ (1964, LDM), „Vilniaus paupio gatvė“ (1965, LDM), „Žvejai“ (1969, LDM), „Rudens medžiai“ (1970, LDM), „Mamos portretas“ (1974, LDM), „Figūra“ (1986, LDM) ir kt. 1984 m. apdovanotas LSSR valstybine premija.

(Pagal LDM informaciją)

Prie lietuviškos tapybos atsigręžimo į modernizmą septintajame dešimtmetyje aktyviai prisidėjo ir Jonas Čeponis. Jo kūryboje ryški tiek prancūzų fovistų, tuo metu studijuotų išvykose į Sankt Peterburgo Ermitažo ir Maskvos Aleksandro Puškino muziejus, tiek bendražygio Jono Švažo įtaka. Tapytojas kūrė įvairius žanrus daugiausia dėmesio skirdamas peizažui ir natiurmortui. Sukūrė ir keletą portretų, aktų. Natiurmortuose jis naudojo tuo metu populiarius liaudies meno skulptūrėlių, verbų motyvus ir gėles.

Peizažuose – gamta, uostas, ypač gausu Vilniaus senamiesčio vaizdų. Peizažai ne pleneriniai, bet tapyti studijoje, iš atminties. Visų žanrų Čeponio paveikslų motyvai, kaip ir fovistų ar Švažo, įgavo nerealiai ryškias dekoratyvias spalvas. Tačiau menininkas nesiekė jų potėpio veržlios spalvos ir linijos ekspresijos ar plokštuminio apibendrinimo. Architektūra ir augmenija, figūros ir daiktai jo tapyboje yra trimačiai ir tik santūriai apibendrinti minkštai plaukiančia kontūrine linija.
Čeponis – kamerinis tapytojas. Į aplinką jis žvelgia lyriškomis akimis, kuria nesibaigiančios šventės nuotaiką. Šis bruožas suartina Čeponio tapybą su jo kartos tapytojų Broniaus Uoginto, Bronės Mingilaitės-Uogintienės ir Stasio Jusionio paveikslais. Skiriamuoju Čeponio stiliaus bruožu tapo saviti mėlynai žalios, raudonos ir geltonos spalvų deriniai. Tapytojas varijuoja juos įvairiausiais santykiais dešimtyse drobių. Vienuose paveiksluose dominuoja šaltos mėlynai žalios spalvos, kituose liepsnoja raudonos akordai, dinamiški kontrastai kaitaliojasi su subtiliais harmoningais sąskambiais. Kai kuriose urbanistinių peizažų kompozicijose struktūrai išryškinti menininkas pasitelkia juodą kontūrinę liniją, kitose priešingai – kontūrus nutrina siekdamas pagrindinių motyvų ir fono susiliejimo.
Rasa Janonytė rašė: „Krinta į akis tai, kad Čeponis motyvus pasirenka gana tendencingai. Visi jie jau savaime sukelia labai apibrėžtus, dažniausiai optimistiškus, retsykiais dramatiškus, tačiau visada romantiškus išgyvenimus: į tolį viliojantys laivai, šventės, nostalgiją keliantys kaimo gamtos vaizdai, širdžiai mieli senojo Vilniaus kampeliai, tautodailės kūriniai, kažkodėl egzotiškos moterys, visada žavinčios gėlės ir kiti savo laiko ‚tikrojo meno‘ pavyzdžiai. Dailininkas mėgsta kerinčius, kiek paslaptingus gamtos bei paros būvius: prieš audrą, saulėtekį, naktį ir t.t. tai tradiciškai mene gražūs motyvai. Nauja tuo metu buvo jų įkūnijimo forma.“  Čeponio paveiksluose vaizduojamos konkrečios vietos, bet čia svarbu ir paties tapytojo emocijos. Jo kūryboje per kelis dešimtmečius nesikeitė motyvai ir stilius, bet visada galime atsekti tapytojo nuotaikas. Vėlyvosios drobės santūresnės ir elegiškesnės nei veržliai dinamiškos ir optimistinės ankstyvosios.
Raminta Jurėnaitė

 „...Jonas Čeponis išliks mūsų dailės istorijoje kaip nepralenktas spalvų harmonizatorius ir kompozitorius. Jis mėgo tapyti Lietuvos peizažus su koplytėlėm, sodybom, kalvotais toliais, medžių guotais, neramiu dangumi ir virš to pasaulio viešpataujančia saule. Jis žaidė spalvomis tarsi nerūpestingas vaikas, ir iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai gyvenimo išlepintas vaikas. Atrodė, kad kontrastingos spalvos į harmoningą dermę jam liejasi lengvai, vienu kitu teptuko brūkštelėjimu. O iš tikrųjų, - pasakojo Jonas Čeponis šių eilučių autorei, - kad išgautų spalvų skambėjimą, jis prie vieno paveikslo ar kurios nors jo vietos dirbdavo valandų valandas, pertapydamas po 10-15 kartų. Taip, jis buvo spalvos vergas gerąja to žodžio prasme. Užtat jo kūryba buvo išskirtinė, su niekieno kito nesupainiojama. Jo paties žodžiais, darbo procesas buvo toks: "Žiūriu į savo darbą ir matau, kad jis neveikia jausmų taip, kaip turi veikti. Jis turi spinduliuoti, o spalvos priblėsusios. Ir tada aš spalvą bandau: ar ji švies, ar ne. Jeigu nešviečia, šalia jos kloju tamsesnes tol, kol šviesioji pradeda spindėti". Štai ir visa kūrybinė "virtuvė", ir visa paslaptis.

Jonui Čeponiui, kaip modernistui, buvo sunku prasimušti pro socialistinio realizmo barjerus anais laikais, bet ne lengvesnė dalia teko ir Lietuvos nepriklausomybės metais. Išėję iš demokratijos krantų studentai (tiek laisvės, kad ja galima užspringti!) prof. J.Čeponį paniekino, ir jis buvo išvarytas iš Dailės akademijos. Studentams nereikėjo tapybos ir spalvų. Jiems reikėjo meno, kurį sudarė atsitiktinių buities rakandų ar kitokių "daiktų" rinkiniai jų instaliacijose.

J.Čeponis, visą kūrybinį gyvenimą atnašavęs karalienei Spalvai, patyrė didelį nusivylimą. Dar labiau jo gyvenimą apkartino jaunosios kartos rankose atsidūrusi meno vadyba. Tokie dailininkai, kaip J.Čeponis, nebuvo reikalingi konceptualistinio ar virtualistinio meno atstovams. Ar tai yra menas? - šis klausimas šiandien iškyla vis aštriau. J.Čeponis negavo salės savo jubiliejinei parodai, savo didiesiems darbams, kurie liudija gaivalingą talentą, kibirkščiuojantį temperamentą, meninę nuojautą ir kantrybę. Per jo gyvenimą Lietuvoje nebuvo išleista jokio katalogo ar jo darbų albumo, kuris būtų parodęs šio menininko individualumą ir tobulumą. Kaip sakoma, dailininkas visada buvo "po banga". Bet, nepaisydamas visų nesėkmių, jis dirbo iš paskutiniųjų - jau sirgdamas ir sunkiai judėdamas. Jis šventai tikėjo, kad tik darbas gelbsti žmogų nuo juodų minčių ir silpnumo minučių, ypač nuo gailesčio sau.“  
                                                                                                     Aldona Žemaitytė