VIKTORO PAUKŠTELIO TAPYBOS PARODA

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2016 05 25

Viktoras Paukštelis gimė Vilniuje, garsių muzikų šeimoje. Tapyti ir piešti pradėjo būdamas šešerių metų, Kiros Ditmar klasėje. Trylikos vizualiųjų menų nebetęsė, o atsidavė muzikai. 

1989-2000 m. mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 2001 m. baigė B. Dvariono muzikos mokyklą. 2001–2007 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijo meno licenciato laipsnį. 
Prie tapybos V. Paukštelis grįžo pries dešimtmetį. Vienas jo įkvėpėjų – puikiai žinomas menininkas Leo Ray. 2009–2013 Viktoras gyveno Paryžiuje, laimėjęs stipendiją reziduoti Cite Internationale des Artes, studijavo Ecole Normale de Musique akademijoje prof. Žano Marko Luisada klasėje ir sėmėsi įkvėpimo didžiosiose menų šventovėse: Louvre, Musée Jacquemart-André, Musée de Cluny, Musée Guimet. 
Šiuo metu Viktoras studijuoja tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 
Viktoras Paukštelis yra surengęs personalines tapybos darbų parodas, dalyvavęs bendrose parodose su kitais dailininkais: 
2011 m. – dviejų tapytojų (su Tomu Kiauka) paroda Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Klaipėdoje, 
2012 m. – dviejų tapytojų (su Tomu Kiauka) paroda Lietuvos dailininkų sąjungoje Vilniuje, 
2012–2013 m. – individuali paroda Beatričės Grincevičiūtės muziejuje Vilniuje, 
2013 m. – atrinktų menininkų paroda Arkos galerijoje Vilniuje „Donelaitis 2013“, 
2013 m. – atrinktų menininkų paroda Arkos galerijoje Vilniuje „XXI amžiaus anatomija“, 
2014 m. – dviejų tapytojų (su Tomu Kiauka) paroda Kėdainių daugiakultūriame centre,
2014 m. – individuali paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje,
2015 m. – individuali paroda Compensa koncertų salėje Vilniuje.

*****

SKILIMAI IR AKADEMIJOS VIKTORO PAUKŠTELIO TAPYBOJE

Esminis ir pirminis dalykas, kurį norėtųsi teigti kalbant apie Viktorą Paukštelį yra tai, kad jis yra be galo įvairi asmenybė. Tai atsispindi jo – muzikinėje ir tapybinėje (bei kitokioje) veikloje. V. Paukštelis yra profesionalus pianistas. Dar galima pridurti – bėgikas (bent jau taip pažymėta jo biografiją pristatančiame wikipedijos puslapyje). Bet visgi svarbiausias šio menininko pastarųjų dienų amplua yra tapyba. Šioji taip pat yra įvairi, kaip ir jos autorius. Akivaizdu, kad V. Paukštelio tapyba „skyla“ į iki-akademinį ir „akademinį“ periodus. Pastarajame sakinyje net du žodžiai kabutėmis pažymėti yra neatsitiktinai. Pirmas dalykas, pasakymo – veiksmažodžio „skyla“ nereikėtų suprasti paviršutiniškai bei tiesmukai. Taip, tas vadinamas iki-akademinis laikotarpis (kuomet patirta tiesioginė Vilniaus dailės akademijoje studijavusio, dabar Izraelyje gyvenančio dailininko Leo Ray įtaka – ar tiksliau poveikis, kadangi V. Paukštelis jau šioje fazėje regisi kaip susiformavęs, savo savitą pasaulėvaizdį pačiam sau tvirtai susiformavęs kūrėjas) pasižymi geometriškai stilizuotu piešiniu, ryškiomis lokalinėmis spalvomis, įgalinančiomis kalbėti apie tolimą pietietiškojo fovizmo aidą. Lygiai taip pat akivaizdu, kad dabartiniu, jau „akademiniu“ metu (kada tapytojas gilina profesinius ir konceptualius gebėjimus Vilniaus dailės akademijoje) koloritas niuansavosi, įgydamas daugiau žemiškųjų pigmentų atspalvių, o piešinyje regimas noras realistiškiau, ne taip deformuotai užfiksuoti regimojo pasaulio motyvus. Kažkodėl į visa tai norisi žiūrėti per Platono „Olos alegoriją“. Ir nors filosofas omenyje labiau turėjo etinę ar politinę šios metaforos potekstę, tai galima suvokti ir kaip regimojo (regimybė kartais kur kas stipriau realizuojasi mūsų vidiniuose pasauliuose!) pasaulio perteikimo įvaizdį. Tai pirmuoju atveju V. Paukštelio akis buvo mažiau sufokusuota į piešinį ir didesnį dėmesį skyrė spalviniam išraiškingumui, o dabar koncentruojasi į piešinį ir jo teikiamas galimybes. Bet vis tik ir „skilimas“ ir „akademinis“ ar dar kitokie pasakymai šio menininko atveju yra be galo sąlygiški. V. Paukštelio tapyba (ar kūryba) niekur neskilo ir turbūt neskils. Visais periodais joje išliko savitas mąstymas ir matymas, kurį galima apibrėžti konceptualaus lyrizmo apibūdinimu. Tokiu atveju prasmę praranda ir mūsų kalbėjimas apie kokius nors akademizmus, akademiškumus ar akademijas apskritai. Nes juk nei lyrika (ar tiksliau – poetinis matymas, toks būdingas V. Paukštelio tapybinėms situacijoms), nei analitinis žvilgsnis į aplinką (kultūrinį kontekstą, kasdienes situacijas) nėra tai, kas įgyjama akademijose. Tai tiesiog glūdi karštoje širdyje ir skvarbioje akyje. 
Dr. Vidas Poškus