FILOMENOS LINČIŪTĖS-VAITIEKŪNIENĖS TAPYBOS PARODA "MEDŽIAI IR BOKŠTAI"

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2018 04 14

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė (g. 1942 m. balandžio 17 d.) 1965 m. baigė  Valstybinio dailės instituto Tapybos fakulteto Scenografijos skyrių. 

Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1967 m. 
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė – scenografė, tapytoja, piešėja. Jos kūrybos kraitėje yra scenografija ir kostiumai dvylikai lietuviškų kino filmų, kelioms dešimtims teatro bei TV spektaklių, miesto švenčių ir proginių vakarų. 
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma 115 jos sukurtų scenografijos eskizų, keliolika kostiumų iš kino filmų. 
Dailininkė mėgsta plenerinę tapybą. Dirba ciklais. Pasikartojantis – „Medžiai ir bokštai " (Vilniaus senamiestis, kuris traukia akį visais metų laikais), ciklai „Baltijos pajūris", „Kalnuotoji Žemaitija" ir kt. Be to, smagiai draugauja su natūriniu piešiniu, kuris, pasitelkus pastelę, taip pat sudaro ciklus – „Indijos atšvaitai ", „Tuniso trupiniai", „Pamarys", Žemaitijos ciklas ir kt. Dailininkei svarbu minimaliomis priemonėmis perteikti motyvo dvasią ir nuotaiką. 

*****
Gražina Kliaugienė: 
... Pasaulis keistas tiems, kurie teįžiūri jame rūpesčius, vargą, buitį ir tiems, kurie tik „skina gėles“ – linksmiems ir nerūpestingiems.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, ko gera, bus mačiusi ir šilto, ir šalto. 1965 metais baigusi Dailės akademiją, ji iškart atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje. Intensyviai dirbo, kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, visą jaunųjų vilniečių kartą išauginęs „Piteris Penas“, „Liudvikas XIV“, „Raudonkepuraitė“ Akademiniame dramos teatre, „Karalius Motiejukas I“ ir „Juodoji komedija“ Kauno dramos teatre, operetės „Rozmari“ ir „Silva“, baletas „Aušrinė“ Kauno muzikiniame teatre, „Virto ąžuolai“, „Kelionė į rojų“ kine, „Barbora Radvilaitė“, „Heda Gabler“ televizijoje ir daugelis kitų… Bet ilgainiui daiktai šiame jau įprastu tapusiame pasaulyje tartum neteko tikrosios paskirties ir pavidalo, jų prasmės ir vardai ėmė keistis ir liko neįvardyti, nepašaukti…
Ar teatrinio pasaulio efemeriškumo pastūmėta, ar gilesnio – lietuviškos sielos – balso pašaukta, dailininkė suprato, kad, be teatro, esama dar ir ko kita… Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo… Tai gėlės, muzika, tyla. Daugybė spalvų niuansų. Perregimas pasaulis, į kurį visi žiūrime, bet pastebi tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt net laime – tyliuoju jos gyvenimu.
Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa – čia žiebiasi, čia gęsta spalvos. Jų harmonija neliūdna, nevienatonė, nors ir „neįmanoma nuskinti nuo lauro medžio, ant kurio auga meno vaisiai, nė vieno lapelio, nesumokėjus už jį savo paties gyvenimu“ (Tomas Manas).