ALOYZAS STASIULEVIČIUS. ANKSTYVOJI TAPYBA

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2018 09 29

KRYŽKELĖS

​Raritetai – taip galima pavadinti ankstyvuosius Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslus. Šie kūriniai peržengia kultūros vertybei pripažinti reikalingo amžiaus cenzo ribą – sukurti prieš 50 ir daugiau metų. Dalis ankstyvųjų A. Stasiulevičiaus darbų išliko privačiuose rinkiniuose, dalis saugoma muziejuose – Nacionaliniame Lietuvos dailės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos, Nidos muziejuose, žemaičių muziejuje „Alka”, Vinco Mykolaicio-Putino muziejuje. Šioje parodoje eksponuojama 1955 – 1967 metų aliejinė tapyba iš autoriaus kolekcijos.
​Akademinį pasiruošimą A. Stasiulevičius įgijo Vilniaus dailės institute pas profesorius dailininkus Vytautą Mackevičių, Vytautą Palaimą, Petrą Aleksandravičių, Antaną Gudaitį. Po studijų 1956 m. dailininkas apie dešimtmetį „matavosi” teptuką – kūrė portretus, natiurmortus, gamtos peizažus, kompozicijas ir galėjo sėkmingai vystyti bet kurį iš šių žanrų.
​Eksponuojami paskutiniųjų studijų metų Vilniaus dailės institute darbai („Aktas”, 1955; „Tapytoja ir modelis”, 1955; „Pusryčiai”, 1955), sukurti prof. Vytauto Mackevičiaus studijoje, atskleidžia „kietą” XX a. 6 deš. pradžios akademinę mokyklą, dominavusią realistinę stilistiką. Po studijų kurtuose darbuose autorius tyrė savo galimybes – rinkosi adekvačius raiškos būdus, instrumentus, stilistiką, siekė kuo profesionaliau perteikti natūrą, siedamas ją su savo vidiniais išgyvenimais. Lukštenosi saviti tapybiniai sprendimai, kurie vystėsi vėlesnėje kūryboje. Tai polinkis į apibendrinimą („Žiema Palangos parke”, 1959), po dešimtmečio atvedęs prie abstrahuotos tapybos, spalvos sureikšminimas – nuo konvencinės iki simbolinės prasmės („V.Mykolaičio-Putino portretas”, 1964), brandinama impresionistinė spalvos traktuotė ir ekspresionistinė jos raiška.
​Dailininko kūryba neišvengiamai atspindi ir gyvenamąjį laiką, istorinį – socialinį kontekstą. Po Stalino mirties 1953 m. prasidėjo taip vadinamasis „atšilimas”, visuomenė pajuto atsargų optimizmą. J. Gagarinas kosmose ir pirmieji televizoriai naujuose „chruščioviniuose” butuose atrodė kaip milžiniškas socialinis šuolis, progresas. 1956-1968 m. laikotarpio A. Stasiulevičiaus tapybai būdingas žalias koloritas liudytų sąlyginą ramybę socialiniame gyvenime. Po Čekoslovakijos įvykių 1968 m. jautresnė visuomenė suprato, jog vilčių nėra. Įsidėmėtina, kad po 1968 m. žalia spalva keliems dešimtmečiams beveik dingo iš A. Stasiulevičiaus paveikslų – ją pakeitė dramatiška raudona, pilka, juoda.
​Parodoje eksponuojama keletas natiurmortų su Lietuvos peizažui būdingais kryžiais, liaudies meno skulptūromis. Dar prieš karą keliaudamas vieškeliais nuo vieno pakelės kryžiaus matydavai kitą – savo žemiškoje kelionėje lietuviai visa širdimi pasikliovė Dievo globa. Sovietai pakeitė peizažą – išgriovė kryžius, koplytėles su šventųjų skulptūromis. Menininkai gelbėjo, vežė į muziejus naikinamą liaudies meną (net mažame M. K. Čiurlionio menų mokyklos muziejuje V. Ciplijausko, V. Antanavičiaus, R. Kuncos, G. Talmanto, A. Stasiulevičiaus dėka išliko keturi dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai), dailininkai jį tapė. Taip peizažas persikėlė į natiurmortą („Motyvas su skulptūrėle”, 1961; „Liaudies meno motyvais”, 1960; „Magdalena su dviem angelais”, 1960). ​

​Dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė monografijoje „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba” (2006) analizavusi dailininko kūrybą, rašo, kad originalus meninis A. Stasiulevičiaus stilius subrendo apie 1967 metus, kada jis apčiuopė savo individualaus mąstymo galimybes, jau turėdamas dešimties metų savarankiškos kūrybos bei ieškojimų patirtį. Tuo metu dailininko kūryba sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – 1965, 1967 m. buvo eksponuota Paryžiuje galerijoje „ABC décor”, Saint Denis muziejuje. „L’Humanite” recenzentas G. Boudaille pažymi (1965), kad tai „šiuolaikiškiausias lietuvių tapytojas”, J. Rollin (1967), J. de Sugny (1967) jo tapybą įvertinta kaip „moderniausią lietuvių dailėje”. JAV gyvenęs išeivijos tapytojas Viktoras Vizgirda, vertindamas jo kūrybos muzikalumą, Stasiulevičiaus paveikslus vadina „spalvinėmis simfonijomis” („Aidai”, 1967).
​Eksponuojama kolekcija atskleidžia ankstyvosios Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos trajektorijas ir kūrybos kelius, kuriais dailininkas galėjo eiti. Tai paroda apie atsisakymą to, ką dailininkas gali vardan to, kas jam būtina. Įdomu, kad pastaruoju metu dailininkas grįžta prie kūrybos pradžioje išbandytų žanrų, bet tai jau kitos būsimos parodos tema.

​Aušra Poškutė​
​Vilnius, 2018 09 25