JONAS BUTKEVIČIUS. KONTRASTAI BE KOMPROMISŲ

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2018 11 08

 APIE AUTORIŲ: 

Jono tėvo Prano Butkevičiaus aistra buvo tapyba ir sūnus eina tuo pačiu keliu. Kaip koks genas išlaisvina jį iš vidaus. 
Žvelgiant į Jono Butkevičiaus tapybą, aš vis prisimenu Ž. P. Sartrą, jo „Žodžius“, egzistencialistinę filosofiją. Gal kad Jonas man „prancūziškas“, o gal susidūręs su dailininko darbais grįžtu prie to paties filosofavimo, lyg žodžio virtusio spalva – situacijos teatro atsiradimo. 
Spalvinga asmenybė – spalvinga tapyba. Jonas – keliautojas, dėstytojas, giliai išsilavinęs žmogus, pilnas gyvenimo džiaugsmo, labai plataus akiračio (iš čia ir temų įvairovė), nuoširdus ir visa kuo besidomintis. 
Pamenu, vaikystėje sudaužiau mamos kinišką vazą. Tą akimirką šukės tarsi atgijo. Geišos perbėgo tiltelį, nuskrido gervės – net vanduo nuplaukė upe piešiny. Negirdėjau barimų, nes tas stebuklas mane pakerėjo. Kai Jonas paima kokį Van Gogo autoportretą su nupjauta ausim ir jį „sudaužo“, aš matau kaip jis atgyja, įgauna naują formą, pavidalą ir tai man patinka, nes tai gyva. 
Man atrodo, kad jo mama buvo Montesumos duktė. Jis taip gražiai žaidžia „Meksiką“, kad šie vaikiški intelektualiniai žaidimai vėlgi patys ieško prasmių.
Jo sidabrinis aristokratiškas krabas, dėliojantis jūros žvaigždes, ima teptuką, arogantiškai rodo – ir aš taip galiu. Lyg ir pats tampa civilizacijos žaislu, lyg ir žaidžia, bet paveikslų sidabras tą paslaptį slepia. 
Tada suklusti ties spalva. Balto pauzės tarp pabirusių spalvų – natų. Arba ryškūs platūs plėmai – aštroka tapyba. Ir jį atpažįsti – tai gerai. 
Ir visgi egzistencializmas, Pylimo gatvės šurmuly pražydusi gėlė man lieka pirmoje vietoje ir kartu su iš Breigelio peizažų atskridusiomis šarkomis norisi šaukti: 
– Gyvas, gyvas!

GEDIMINAS PRANSKŪNAS 
Tapytojas, grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodos kuratorius

* * * * * 
Profesoriaus Jono Butkevičiaus istorija man visada kelia didžiulę pagarbą ir susižavėjimą. Dabar, postmodernizmo laike, kai mes įpratę skubėti, kai viskas vyksta labai greitai – Jono atėjimas į meno pasaulį man primena brangų, išlaikytą vyną. 
Daugiau nei 50 metų Jonas tarsi iš šono žiūrėjo į savo tėvo gimstančius paveikslus ir skulptūras, savo dėdės Vlado Karatajaus kūrybinį procesą. 
Paniręs į transporto vadybos mokslus, būdamas aistringas keliautojas visada tikslingai lankydavo garsiausius pasaulio meno muziejus, pildė iš tėvo paveldėtą meno knygų kolekciją.
Man teko laimė Šveicarijos kaime (Jonavos raj.) vykusiame plenere susipažinti ir išgirsti jo įžvalgas apie E. Munko, M. Rotko, V. Karatajaus kūrybą. Po kelerių metų pamačiau jo pirmus bandymus pastele. Skatinau imti aliejų ir tapyti didelius formatus. 
– Ne ne, dar ne laikas, – kalbėjo Jonas ir po metų pakvietė į pirmą personalinę parodą, kur buvo eksponuojami aliejumi tapyti paveikslai. 
O dabar jau – 112-asis tapybos darbas ir 8-oji personalinė tapybos darbų paroda. Rezultatas – stulbinantis. Darbai skamba neįprastu fovistiniu ryškumu, riebi dažų sluoksnio faktūra, dinamika perteikia kūrėjo emocijas. Jonas taip džiaugiasi gyvenimo spalvomis, kad pasitelkęs visą savo gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, bajorišką kilmę, leidžiasi į solinę improvizaciją. Pasineria į pulsuojantį spalvų svingo ritmą, perkurdamas gyvenimo fragmentus, susintetindamas gausių kelionių impresijas. 
Kažkada, vaikystėje, tėvo išgirstą pamokymą: „Klausantis muzikos užsimerk ir palauk spalvų bėgimo“, autorius įsidėjo į širdį ir pavertė savo kūrybos kredo. 
Dabar, žiūrėdami į profesoriaus Jono Butkevičiaus ryškius darbus, mes galime džiaugtis ir panirti į prasmingo, spalvingo gyvenimo ritmą.

 

 

ILONA ŽVINAKIENĖ 
Tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė