GRAŽINOS VITARTAITĖS TAPYBOS PARODA „ATVIRAS PEIZAŽAS"

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2019 11 07

ATVIRAS PEIZAŽAS

Gražinos Vitartaitės tapyba

ATVIRAS PEIZAŽAS remiasi tapytojos kūrybiškumo, meistrystės ir vaizduotės pasireiškimo jėga, kūryboje ji vis atsinaujina ir mintimis, ir vaizdavimo forma, ir tampa atvira naujoms idėjoms. ATVIRAS PEIZAŽAS – tai kūrybinėerdvė, kurios centre yra pats kuriantysis. Jis atsiveria aplinkai, ją jaučia, pergyvena ir tampa neatsiejama tos aplinkos dalimi. Kaip kalbėtojui raiškiai liejasi žodžiai, taip tapytojui klojasi vaizdiniai, komponuojasi į daugiaplanę visumą. Vaizduojamoji erdvė pasižymi pilnatve, gyvastimi ir taip tampa atvira naujai komunikacijai.

G. Vitartaitės kūrybai būdingas atvirumas išorinio pasaulio įspūdžiams, sugebėjimas semtis įkvėpimo  intymiame sąlytyje su gamtos pasauliu, išryškinti jame kitiems nepastebimas spalvas ir formas. Iš tikrųjų meditacinis santykis su gamta, jos neryškaus, jautriai niuansuoto grožio atskleidimas yra vienas ryškiausių pastarųjų metų šios dailininkės kūrybos bruožų. Lietuvos gamtos grožį aukštinančiuose jos peizažuose žavi ne tik imlumas išorinio pasaulio įspūdžiams, tačiau ir sugebėjimas reikšti savo idėjas įtaigia menine forma. Savito pasaulio regėjimo veiksnys čia įgauna ypatingą aktualumą, nes santykį su supančiu pasauliu menininkė išreiškia nepakartojamai ir taip užmezga ryšį su kitų žmonių emociniais išgyvenimais. Šis komunikacijos tarp kūrėjo ir suvokėjo veiksmingumas, sukurtų vizijų poveikio galia visuomeninei sąmonei priklauso nuo konkrečios asmenybės mastelio, plastinės kalbos subtilumo.

Tapytoja gerai žinoma kaip savito peizažo kūrėja. Jos tapybinės impresijos toli peržengė įprastas šio žanro ribas ir kartu praplėtė tradicinio lietuviško peizažo kontekstą. Derindama tradicinės tapybos principus su šiuolaikiška konceptualizuota menine mąstysena, ji laisvai jungia realistinį ir abstraktų motyvą. Nedaug yra dailininkų, kurie savo kūryba būtų taip giliai įsiskverbę į gimtojo krašto dvasinę prigimtį ir kartu išliktų modernūs, nepriklausomi bei atviri mus supančiam pasauliui ir sau pačiam, gebėtų nenuilstamai atsinaujinti, imtis naujų temų, ieškoti naujų raiškos priemonių ir nuosekliai vystyti lietuvišką peizažo tapybos kryptį. Tapytoja renkasi temas svarbias ir opias jai ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi jos kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas.

Peizažas tapo svarbus dailininkės kūryboje, matyt, kad yra lankstus improvizavimui, erdvės struktūrai išreikšti, šviesos ir judėjimo erdvėje vaizdui pagauti. Tapytoja suformavo savą peizažinę kryptį. Kitaip nei daugelis kolegų, ji vaizdavo gamtą, nepaliestą žmogaus gyvenimo pėdsakų, tolimą nuo buities, nepavaldžią laikui; čia nerasime nei modernaus gyvenimo atgarsių, nei tautinę nostalgiją žadinančios senojo lietuviško kaimo atributikos arba romantikams būdingo žmogaus nuotaikų sutapatinimo su peizažu. Artėdama prie reiškinių esmės, dailininkė siekia perteikti tą ekstazės pajautą, kai, susiliejęs su gamta, pajunti jos vieningą skambesį. Tobula formų darna, dinamiška jos atmainų įvairovė paklūsta nesustabdomos akimirkos galiai. Dailininkė tapo tai, ko realiai neįmanoma pavaizduoti: nuolatinį gamtos tapsmą. Gal todėl jos vaizdavimo objektai dažnai būna neapčiuopiami, nematerialūs: šviesos judėjimas, vėjo dvelksmas, vandens tyvuliavimas. Šių stichijų nepastovumas įkūnija būties laikinumą ir amžiną laiko tėkmę, gamtos metamorfozių ir atsinaujinimo procesai betarpiškai siejasi su žmogiškosios būties samprata, atgimimo, atsinaujinimo tikslais.

Derindama tradicinės tapybos principus su šiuolaikiška konceptualizuota menine mąstysena, ji kuria asociatyvius vaizdinius ir lengvais mostais tikrovės pasaulį paverčia slaptingo, nenuspėjamo vyksmo išraiška. Vitartaitės kūryboje vyksta nuolatinė formų kaita, atrandami nauji meninio sprendimo būdai, atliepiantys ir dabartinio mūsų pašėlusio gyvenimo pulsą. Susipindamos ir susiliedamos gyvenimo stichijos kuria nuolat kintantį efemerišką pasaulį, kuriame realybė nepastebimai virsta iliuzija, konkreti detalė – abstrakcija. Jungdama realius ir abstrakčius pavidalus autorė sukuria plastinę intrigą ir išplečia kūrinio turinio ribas. Tačiau žengdama į šiuolaikinę, modernią erdvę, ji niekada neperžengia tos ribos, už kurios prasideda skaitmenizuota, kompiuterizuota virtuali tikrovė, meno idėjų imitacijos ir spekuliacijos. Vitartaitės gamtos interpretacijų dažnai net nepavadinsi peizažais, nes jos yra labai individualizuotos ir transformuotos; glaudžiame minties ir jausmų sąlytyje gimsta naujas žanras – poezija tapyboje.

                                                                                                Audronė Ercmonaitė