LINOS ZARECKAITĖS TAPYBOS PARODA

2020 11 03

Jaunosios tapytojos, meno vadybininkės, magistrės Linos Zareckaitės trečioji personalinė paroda „Pasaulio mozaika“ yra tarytum pirmoji. Ne dėl to, kad būtų panaši į pirmąjį, bet dėl to, kad buvo sukurta kitokiu, nauju laikotarpiu. Pandemijos laikotarpiu. Nors visi kalbame apie pandemiją, beveik nekalbame apie tai, kaip jaučiamės. Tačiau parodos autorė nepabūgo kalbėti. Tiksliau, ji prabilo savo darbais.

            Tapytojai nereikia prašmatnaus meno srities išsilavinimo, įgyto užsienyje, nors ir mokėsi privačiai pas žymų akvarelistą Helge Bjornseną, kur gavo labai įdomios ir vertingos praktikos liejant spalvas. Nereikia jai būti pripažintai kritikų ir visuomenės, kad sukurtų tai, kas atspindi ne tik jos, bet turbūt ir daugelio mūsų vidinę būseną koronaviruso paveiktame dabartiniame pasaulyje. Tai – tarytum pasaulio mozaika, kur balansuoja mūsų regimo ir neregimo pasaulio daugiaplaniškumas su vitališka menininkės prisilietimo jėga. Buvimas namuose, pasikeitęs darbo ritmas, masinis nesaugumo jausmas, sumažintos galimybės numatyti ateitį – geras klausimas, kaip tai veikia mūsų savijautą. Parodoje yra bandoma užčiuopti, į ką žmogus gręžiasi, kur yra atrama, kai jam reikalingas ramstis?

            L. Zareckaitė pademonstravo savo dvasinę stiprybę, sugebėjimu neįsikibti į praeitį ir išgyventi viską, ką jaučia bei pažvelgti į pasaulį savo jautria siela naudojantįvairių konfigūracijų potėpiais audžiančiais sudėtingas ritmines kompozicijas. Ir galiausiai, įsiklausiusi į save, sukūrė tai, kas įamžino tuo metu  kūrėjos mintis bei širdį palietusias emocijas.

            Šiems darbams sukurti L. Zareckaitei reikėjo ne tik ramybės bei susimąstymo, bet ir pozityvaus požiūrio, kuris leido priimti viską taip, kaip yra. Visi darbai pasižymi itin savitu pasaulio matymu, išreikštu per aktyvią kūrybinę vaizduotę, fantaziją, bei daugiasluoksnę tapybos kalbą. Techniniu požiūriu tai pastozinė, aukšto reljefo, daugiasluoksnė, unikali, su persidengimais ir atodangomis kalbanti tapyba, kur spalviniai deriniai dengiami naujais. Sėkmingas tonuotų lakų panaudojimas, nes taip apjungiami ir suvienodinami siautulingi ir skanūs spalviniai deriniai. Spalva gula ant spalvos, aliejiniai dažai persipina su akriliniais, išsilieja į  spalvines  dėmes, drastiškų  potėpių  prisilietimai „sušiaušia“ paviršius ar pereina į ramią  lesiruotę. Tačiau tiek dažas, tiek potėpio mostas sustingsta  ten, kur menininkė regi esant reikalinga.

            Pagal tematiką parodą galima išskirti į keturias dalis. Pirmąją dalį sudaro paveikslai „Debesys“, „Gintaras“, „Lietus“, „Winterfell (vieta, iš kur ateina žiema)“, „Tropikai“, „Saulė“. Tai – gamtos stebuklai, suteikiantys prasmę. Žiūrovo akiai yra suteikiamas kone juslinis malonumas keliauti per jos žaidimų suformuotus „paviršių peizažus”. Toliau seka „Viltis“, „Gylis“, bei „Laikas kartu“. Jie atspindi egzistencinius elementus, kurių svarba labai išauga būtent žmonijai sudėtingu laikotarpiu. Paveikslai „Netikėtas svečias“, „Narcizas“, „Ananasai kosmose“,  „Sostinės“ yra apie šių dienų būties neišvengiamybę, bet su polėkiu. Paskutinieji paveikslai „Aureolė“, „Karūna“, „Saulės vainikas" yra žodžiai, kurių pirminė prasmė lotynų kalboje reiškia „Corona“.

            Apžiūrinėdami L. Zareckaitės parodą „Pasaulio mozaika“ galite paklausti to paties, ko menininkė klausė savęs tapydama: ar dabartinėje pandemijos nežinomybėje mes prarandame save, ar kaip tik atrandame kelią į tikrąją „aš“?



Nerijus Pugačiauskas