ŽYDI AKMENYS IR MEDŽIAI

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2013 05 22

Gegužės 28 d., antradienį, 17 val.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius)
parodos „Tapybos pavasaris 2013“ fone
kviečiame pasiklausyti
poeto Vlado BRAZIŪNO
ir
saksofonininko Petro VYŠNIAUSKO
dueto
„žydi akmenys ir medžiai“

Vladas Braziūnas (g. 1952 m. vasario 17 d. Pasvalyje).
Poetas, vertėjas, fotografas.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Lietuvių PEN centro narys.

Iš Alio Balbieriaus pokalbio su Vladu Braziūnu („Metai“, 2012 m. Nr. 2):
A.B.: ...Kai pagalvoju apie tavo kūrybą, mano sąmonėje bando vizualizuotis kalbos medžio įvaizdis, pamažu savaime peraugantis į pasaulio medį... Maža to: tu, kaip poetas, augini po tuo medžiu savitą metakalbos medį, o apie tavo metakalbą gražiausiai yra pasakęs latvių poezijos patriarchas Knutas Skujeniekas: „Vlado Braziūno poetinis pasaulis, mano nuomone, yra įdomus ir gana neįprastas įvairių tradicijų ir įvairių poetikų lydinys. Iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų sąvokų derinimas kartu ir praplečia pasaulį, ir padaro jį mums artimesnį. Skirtingai nei kiti jo plunksnos broliai, vartojantys daugmaž panašią poezijos techniką, Vladas Braziūnas tvirtai remiasi į žemę, medžių ir augalų šaknis. O labiau už viską – į kalbos šaknis. Į savo vaikystės – pasvaliečių tarmę, visai lietuvių tautai bendrą kalbą ir netgi – lingvistinius giminaičius latvius. (...) Braziūno poezija tarsi kuria savą metakalbą, lyg tiesia tiltą per tą upę, kuri pusantro tūkstančio metų skyrė abi mūsų kalbas. Savo paradoksalia poezijos maniera jis sugeba sulieti žodžius „priedainė“ (liet. priedainis, refrenas) ir „priedaine“ (latv. pušynas, pušynė). Tai ne tik lingvistiniai ekskursai. Tai pirmiausia dvasios darbas, pasaulio troškulys. Todėl Vladu Braziūnu galima tikėti. Tai naujas Lietuvos poezijos puslapis, stiprinantis mūsų brolybės jausmą.“
Tad noriu išgirst iš tavęs šį bei tą apie tą kalbos medį. Kur jis auga tavy, tavo sąmonėj, kūne ir visame tame, kas yra Vladas Braziūnas.
V.B.: Norėčiau būt natūrali literatūrinės (ar ir kitokių menų, kiek jų gribšteliu) ekosistemos dalis, neišsišokanti, tarkim, norėčiau būti pilkasis garnys ar geriau koks mažesnis, kokia putpelė ar kurapka, ar mano mylima sidabragalvė kuosa. Jei jau medis, – koks paprastas, į kurį tik – svarbiausia – būtų galima įkelti inkilą, uoksinį. Kuris galėtų augt ir prie namų, ir prie kapų. Kad ramiai ten galėtų pasikalbėti nutūpę – vėjas ir paukštis...

***

Petras Vyšniauskas(gimė 1957 m. birželio 11 d. Plungėje).
Saksofonininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ meno vadovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius.

„Esu įsitikinęs, kad soprano saksofonininkas lietuvis Petras Vyšniauskas yra vienas giliausių ir originaliausių muzikų, grojančių šiuo instrumentu. Savo „rantytas“ frazes jis išplečia iki ryžtingų originalių intervalų, jo skambesys yra galingas, kur kas išraiškingesnis ir aštresnis negu šiuo metu Samo Riverio, sodresnis negu vėlyvojo Steve’o Lacy’o, kiek primenantis Evano Parkerio polifoniją“, – 2007 m. rašė JAV džiazo kritikų asociacijos prezidentas Howardas Mandela.
„Lietuvis Petras Vyšniauskas yra Rytų Europos avangardinio džiazo poetas“, – sako Joachimas Ernstas Berendtas (The jazz book: from regtime to the 21 century, 2009). Abi charakteristikos labai tikslios.
Lietuvių džiazo virtuozas stulbina improvizacine jėga ir tikėjimu tuo, ką daro. Pavyzdžiui, laisvai pasinerdamas į etninę muziką, vis tiek neišklysta iš jos prasmių lauko, tačiau labai praplečia horizontus. „Jis pirmas pabandė suderinti pastovios sandaros liaudies melodijas su improvizuotais muzikos intarpais ir sutaikyti skirtingiems muzikos stiliams būdingus skambesio atspalvius, pvz., švelnų lietuviškos birbynės tembrą su šiurkščiai skambančiu saksofonu“, – teigia muzikologė Austė Nakienė. O pasak džiazo kritikės Jūratės Kučinskaitės, Vyšniausko rankose instrumentas „geba kalbėti, dainuoti, šaukti, raudoti, čiulbėti“. Kartais atrodo, kad visą muziką jis, tarsi garsų alchemikas, paverčia paslaptingu „tauriųjų metalų“ lydiniu, kuris, panašiai kaip poezija, pasitelkianti įvairiausias kalbos asociacijas, atveria tai, kas dar negirdėta, nejausta, nepatirta.

Rūta Gaidamavičiūtė („Kultūros barai“, 2013 m.)