Viktoras Vizgirda

Gimė 1904 m. Dominikoniuose, Kauno r. Mirė 1993 m. Sentervilyje (JAV).

1915-1920 m. mokėsi Kauno Saulės gimnazijoje. 1920-1926 m. mokėsi Kauno meno mokykloje (baigė J. Vienožinskio tapybos studiją). 1926-1927 m. studijavo Paryžiuje, Andrė Loto (Andre L'Hote) akademijoje. 1928-1940 m. Raseinių ir Pagėgių gimnazijose dėstė dailę. 1932 m. dalyvavo steigiant Ars dailininkų grupę. 1937-1938 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. 1944 m. išvyko iš Lietuvos ir po to gyveno Vokietijoje, vėliau, nuo 1950 m. - JAV. Čia dirbo vitražų studijoje. Nuo 1930 m. dalyvavo visose tuo metu Lietuvių nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose parodose.

Daugiausia tapė peizažus, natiurmortus, portretus, autoportretus, figūrines kompozicijas, kūrė vitražus. Jo kūrybai būdinga meistriška tapysena, liaudiška pasaulėjauta, lyrizmas, nuotaikų niuansai, ekspresija, išraiškingos, sodrios spalvos.

„...Viktoro Vizgirdos (1904-1993) gyvenimą ir kūrybą galima skaityti kaip XX amžiaus Lietuvos dailės istorijos knygą. Visa šio menininko veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su tos istorijos vyksmu: dailininkų sąjūdžiais, naujais reiškiniais, dailės pedagogika, pačios dailės lūžiais istorinių pervartų laikotarpiais. Gausu faktų, datų, vardų, organizacijų, parodų, kelionių, straipsnių; tai jau surašyta ir į knygas. Bemaž septyni dešimtmečiai kūrybos, šimtai darbų muziejuose, galerijose, privačiuose rinkiniuose. Kūryba - be pauzių ir meninių ,,duobių“, nedariusi staigių posūkių, galbūt net pernelyg susispaudusi į tuos pačius pasikartojančius mėgstamus motyvus: žalią medžių lapiją ir pro šakas prasimušantį melsvą dangų, vingiuojantį smėlingą kaimo keliuką su koplytėle, prie gėlių vazonėlio sustojusias medines dievukų skulptūrėles. Ir amerikietiškoji aplinka, kurioje dailininkui teko pragyventi ilgą gyvenimo dalį, nelabai tepajėgė pakeisti iš gimtosios Višakio Rūdos brūzgynų atsineštą gamtos regėjimą. Bostono ar Los Angeles apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija.

Bet V. Vizgirdai gamtoje niekad nebuvo ankšta. Turbūt jis bene laisviausiai iš XX amžiaus mūsų tapybos korifėjų toje gamtoje jautėsi, kartu išsakydamas jai savo meilę ir ištikimybę. Laisviausiai todėl, kad turėjo įgimtą gamtos ritmo pagavą, instinktyvų gebėjimą suderinti tuos su savo individualybe ir tapybine kalba. Jam labai nedaug tereikėjo iš aplinkos, kad rastųsi TAPYBA.

V. Vizgirdos peizažų jėga - niuansų melodijoje. Tapytojas neprilygstamas sugebėjimu sukurti ypatingą peizažų erdvės virpulį, spalvų bangelėmis paskleisti intymias ir jaukias sodo, miško, pakelės vaizdų nuotaikas, potėpiais sugyvinti patirtus įspūdžius, neperlenkti tapybinės ekstazės. Niuansai jo vaizduose kaip šilta melodija. Ar ne tai turėjo galvoje Justinas Vienožinskis (1886-1960), apie Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje (1931) eksponuotus V. Vizgirdos peizažus rašydamas: ,,[...] jo spalvinė muzika susidaro iš skaidrių, labai gyvų, kartais net aštresnių spalvų, ne tiek šviesa, kiek šiluma tesiskiriančių - jungia jas refleksiniai tonai [...], o visa kartu spalvingo ornamento pavidalu liejasi plačiu mastu iš jaunos krūtinės, kurdama labai skambias, jaunas pasakas [...]“. Radosi minties ir jausmo pusiausvyra, grakštus ,,spalvos hedonizmas“, anot Jolitos Mulevičiūtės pastebėjimo apie ankstyvuosius V. Vizgirdos peizažus. Pavyzdžių užtektinai. Žiūriu į ,,Kauno peizažą“ (1930?; privatus rinkinys), ,,Sodą“ (1930; Lietuvos dailės muziejus), ,,Peizažą Raseiniuose“ (1931; privatus rinkinys), ,,Peizažą“ (1931; Lietuvos dailės muziejus), ,,Medžius“ (1938; Lietuvos dailės muziejus). Tai ypatingo subtilumo niuansų orkestruotės, galinčios - jei taip kada atsitiktų - atlaikyti ir V. Vizgirdos jaunystėje pamėgtų dailininkų P. Cézanne’o, R. Dufy, H. Matisse’o, P. Bonnard’o darbų kaimynystę. Lietuvio paveiksluose visad rasi tapybinę eleganciją, saiką ir skonį, prancūziškojo meno pamokų išugdytus.“

Viktoras Liutkus