Antanas Obcarskas

Dailininkas. Gimė 1958 m. Zapyškyje (Kauno r.).

1971–1973 m. mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dab. Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla), 1973 - 1977 m. studijavo Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), 1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1993 m. – dailininkų grupės „Angis” narys.

Pelnė apdovanojimų, stipendijų: 1993 m. – Lippės apskrities kultūros instituto stipendija (Švalenbergas, Vokietija), 1997 m. – Lietuvos kultūros ir meno aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 1997 m. – Pollock–Krasner fondo stipendija (Niujorkas, JAV), 2000 ir 2002 m.  – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir  Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus apdovanojimas už kūrinius parodoje „Geriausias metų kūrinys“, 2005 m. – Kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija.

Dailės parodose dalyvauja nuo 1982 m. Surengė individualias parodas: Kaune, Palangoje, Vilniuje (1988, 1992, 1998, 2000, 2004, 2005, 2007, 2009), Lenkijoje (Varšuva, 2004), Olandijoje (1995, 1997), Vokietijoje (1990, 1993, 1998, 2007), Portugalijoje (2010) ir kt.: dalyvavo grupinėse parodose Lietuvije, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didž. Britanijoje, Ispanijoje.

Dailininko kūrinių turi įsigiję Lietuvos Dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Modernaus meno centras (Vilnius), Lippės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertal – Museum, Herne  (Vokietija), Museum Okręgowe w Nowym Sączu (Lenkija), Das Kleine Museum – Kultur auf der Peunt, Weissenstadt (Vokietija), taip pat organizacijos bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

 „…Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia. Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp tos jo įgimtosios kalbos dalių... A.Obcarskas yra pasiekęs tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo. Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir disonansai čia kalba patys už save.   Plastiniu, estetiniu vieningumu ir subtiliais nuotaikų, poteksčių sąryšiais menininko tapyboje itin  išsiskiria 2009 m. sukurta „pilkoji“ kolekcija, kurioje dominuoja pilkšvų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos. Čia, kaip ir kitose A. Obcarsko drobėse, itin svarbi ir pastozinė dažo tekstūra, kuri paprastai veikia išvien su koloritu ir ekspresyvia tapybos maniera. Ankstesniuose dailininko kūriniuose  pastebima minkštesnė,  aptakesnė tapysena, ryškesnių spalvų dermės. „Pilkojoje“ serijoje  abstrakčios, geometrizuotos, griežtokos formos ir jų susidūrimai, nors ir atitolę nuo tikrovės pavidalų,  iš tolo primena galingą, nepermaldaujamą ir amžiną  gamtos fenomenų būvį… Galbūt – ledo sangrūdą pavasarėjančioje upėje, ar  kažkur laukuose stūksančius akmenis, kupinus vidinės jėgos ir ramybės… Tai racionalumo ir atviro jausmo, logikos ir pulsuojančio temperamento jungtis, kuri lakoniškai nusako visos menininko kūrybos esmę. Racionalumu šiuose kūriniuose dvelkia ir griežta, lakoniška kompozicijų formato riba  – tarsi tam tikrų užtvarų, sienų metafora,  kurios susikuriamos, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mus supančią realybę.“

Kristina Stančienė