Antanas Žmuidzinavičius

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1876 m. spalio 31 d. Seirijuose (Lazdijų r.). Mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune.

Nuo 1899 m. tapybą studijavo Varšuvoje (pas V. Gersoną), 1905–1906 m. Paryžiaus privačiose akademijose. 1908–1912 m. keliavo po Vakarų Europą (1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. Hamburge), aplankė JAV. 1907 m. su kitais suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją (iki 1915 ir 1926–1928 m. buvo valdybos pirmininkas). 1922–1924 m. lankėsi JAV. 1926–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1944–1953 m. kitose aukštosiose mokyklose (profesorius – 1947). TSRS dailės akademijos narys korespondentas (1958), LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1946), LTSR liaudies dailininkas (1954), TSRS liaudies dailininkas (1957).

Nuo 1902 m. dalyvavo parodose: JAV miestuose (1923–1924), Panevėžyje (1927), Kaune (1927, 1936, 1940), Klaipėdoje (1936), Maskvoje (1951), Vilniuje (1956).

A. Žmuidzinavičius sukūrė daugiausia realistinių lyriškos nuotaikos peizažų: „Neris ties Antakalniu“ (1906), „Nemunas prieš audrą“ (1917), „Tinklai džiūsta“ (1926), „Ankstyvas sniegas“ (1937), „Palangos pajūris“ (1951), „Rudaminos piliakalnis“; „Peizažas su gandralizdžiu“ (1942, LDM); nutapė portretų (Tado Daugirdo – 1910, Petro Rimšos – 1911, Žemaitės – 1935), teminių kompozicijų  („Poilsis“ – 1920, „Linų kūlimo talka“ – 1926), apipavidalino knygų, sukūrė plakatų.

A. Žmuidzinavičiaus kūrybos nacionalumą rodo turinys – tipiški lietuviško kraštovaizdžio motyvai ar nuoširdžiai perteiktos buitinės kompozicijos iš kaimo žmonių kasdienybės. Kai kurie paveikslai turi tautinio neoromantizmo („Nelaiminga šalis“, 1910) ir simbolizmo bruožų („Sielvartas“, 1906, „Regėjimas“, 1913).

Dailininkas parašė ir atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961).
(Parengta pagal LDM informaciją)