Bronius Murinas

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1906 m. rugpjūčio 31 d. Rygoje. Mirė 1986 m. Čikagoje.

Bronius Murinas 1918-1922 mokėsi Linkuvos gimnazijoje, 1923-1929 Kauno meno mokyklos tapybos studijoje. 1932–1935 mokėsi Bulio dailės mokykloje (Ecole Boulle) Paryžiuje. 1929-1932 Kauno mokytojų seminarijos ir Kauno moterų dailės mokyklos meno dėstytojas, 1935-1939 Klaipėdos ir 1939-1944 Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. 1945-1949 gyveno ir dirbo Vokietijoje, nuo 1950 – JAV, kur buvo vertinamas kaip vienas stipriausių XX a. 6-to dešimtmečio postimpresionistų. Nuo 1930 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1950 m. -  Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos narys (1950) ir valdybos pirmininkas, JAV  dailininkų sąjungos narys.

Dalyvavo visose Lietuvos dailės parodose nuo 1930, 1944-1949 m. Vokietijoje, nuo 1951 m. lietuvių ir amerikiečių dailininkų parodose JAV. Jo paveikslai ryškiai spalvingi, lyriškai poetiški, techniškai tikslūs, kupini fovistinio spalvų ryškumo, ekspresijos ir formų žaismo. Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių Aušros muziejus, Balzeko lietuvių meno muziejus Čikagoje, Lietuvių kultūros muziejus Lemonte ir kt.

 „...Dailininkas B. Murinas savo meninį veidą suformavo dar būdamas Lietuvoje, čia, tremtyje, jis praplėtė savo horizontus, subrendo kūrybiškai. Jo akvarelinės tapybos technika yra laisva ir apvaldyta. Spalvos kontrastiškos ir žaismingos, skaidrūs ir saulėtais spinduliais žėrintieji tonai laisvai liejasi jo paveiksluose. Jaunatviškas temperamentas prasiveržia visoje jo tapyboje – naturmorte, portrete ir peizažuose, kur laukai, vanduo, medžiai ir dangus jungiasi į darnią, realią ir gyvybe dvelkiančią visumą.
Lietuvių dailėje vienas ryškiausių menininkų akvarelės tapyboje buvo K. Sklėrius-Šklerys (1876-1932). Šis gero skonio dailininkas puikiai valdė vandeninių dažų techniką savo impresionistinėje tapyboje. Atrodo, kad B. Murinas, jau jaunesniosios kartos dailininkas, perėmė daugelį jo puikių savybių, tiesiogiai nepasiduodamas jo meno įtakai. Kada Šklėrius brendo užsienio šviesuomenės aristokratiškame stiliuje ir muziejų estetinėje aplinkoje, tai B. Murinas, jau kaip lietuviškosios dailės mokyklos auklėtinis, savo meninę pasaulėžiūrą suformavo savo buities aplinkoje. Lietuviško peizažo žaluma ir kitų varsų aštrumas yra būdingi jo kūrybai.
Savo mene Murinas niekad nenutolsta nuo realybės, kurią jis stebi gyvenimo aplinkoje. Dažnai labai paprastomis priemonėmis gamtos architektūrą jis kruopščiai perkelia į kūrinius, visada pabrėždamas gamtos kūnų dinamiką. Jo darbai atkreipia dėmesį savo impresionistine nuotaika ir žaismu linijų, kurios tarytum giliai įsibrėžia į darbų paviršių. Balta popierio spalva čia dažnai vaidina lemiamą vaidmenį, o tai yra tradicinis privalumas ir kokybė akvarelės tapyboje. Dideli tonų kontrastai jo kūriniuose visada pabrėžia siužetų vidinę dramą, ar tai būtų vaizduojama sėdinti ar susimąsčiusi žmogaus figūra, ar audringas gamtovaizdis.
Dail. Murino piešinyje linijos kartais nutrūksta ir formos atrodo tarytum būtų neišbaigtos. Bet tai yra tik temperamento ypatybė, nes teptuko pabraukimai visada yra drąsūs, taikliai dedami ir pačiam žiūrovui paliekama savo vaizduotėje papildyti tai, kas dailininko yra neišsakyta.
Motyvų savo kūriniams Murinas nejieško vien puošnioje aplinkoje su saulėlydžiais, pievomis ir gėlynais, ar vien purvinuose skersgatviuose ir fabrikų rajonuose. Jis juos randa kiekviename žingsnyje – kambario kertėje, kiemo pakraštyje, medžių pavėsyje, laivų prieplaukoje, pakelėje, upės pakrantėje, rudens ir pavasario nuotaikoje ir visur, kur tik gyvenimo kasdienybė mus veda. Murinas suranda grožį ten, kur jo tarytum nebūtų. Ir vaizduoja jis tą grožį taip paprastai, nebrisdamas į jokius dabarties izmų labirintus. Tai yra natūralus jo, kaip dailininko, balsas, paveldėtas iš prigimties.“

Viktoras Vizgirda, 1962 m.