Jonas Šileika

Dailininkas, tapytojas. Jonas Šileika gimė 1883 m. liepos 2 d. Jadagoniuose (Kauno r.). Mirė 1960 m. spalio 27 d. Kaune.

1900 m. išvyko į JAV. Materialiai remiamas giminaičio, įstoja į koledžą. 1905–1906 m. studijavo Valparaiso (Indianos valstija) universiteto meno fakultete. 1910–1913 m. tobulinosi Paryžiuje, Vienoje, Krokuvoje, Miunchene, įstoja į Miuncheno Dailės akademiją. Nors Miuncheno akademija buvo ryškiai paveikta impresionizmo, tačiau jos mokytojai reikalavo tikslaus piešinio, dekoratyvios tapybos. Be Dailės akademijos J.Šileka dar lankė ir Miuncheno dailiųjų amatų mokyklą, kurioje susipažino su taikomuoju menu.
Dar studijuodamas Čikagos Dailės mokykloje, J.Šileika 1909 m. dalyvauja trečiojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, eksponuodamas tris etiudus. Šeštojoje ir septintojoje parodose (1912 m., 1913m.) dailininkas eksponuoja portretus ir peizažus, sukurtus Miunchene, o 1914 m. aštuntojoje dailės parodoje – penkis peizažus, sukurtus tėviškėje. 
Išvažiuodamas iš Miuncheno, dailininkas paliko ten visus savo trejų metų studijų darbus. Lietuvoje tikėjosi nutapyti nemaža paveikslų ir, grižęs į Miuncheną, suorganizuoti personalinę parodą. Prasidėjęs karas suardė visus planus. Karo metais dingo ne tik darbai palikti Miunchene, bet ir nutapyti Lietuvoje. 1915 m. J.Šileika vėl iškeliavo į Ameriką. Gyvendamas Čikagoje, dalyvavo įvairiose dailės parodose. Iš to meto dailininko kūrinių paminėtini žymių menininkų portretai : kompozitoriaus ir pianisto Rachmaninovo, smuikininko Kreislerio, dainininko Karuzo ir kitų. Pats garsiausias to laikotarpio dailininko kūrinys – rašytojos Žemaitės portretas (1920), kuomet rašytoja viešėjo Amerikoje. 
1921 metais J.Šileika grįžo į Lietuvą, jau kaip žinomas dailininkas. Likusią gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, gyvendamas Kaune, o vasaromis dažnai apsilankydamas gimtajame Jadagonių kaime. 
1922–1940 m. buvo Kauno meno mokyklos, 1940–1941 m. Vilniaus dailės akademijos, 1941–1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas. Nuo 1909 m. dalyvavo parodose. Kaune (1958,  1959, 1973, 1983) ir Vilniuje (1959) surengtos individualios parodos. LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1947), LTSR liaudies dailininkas (1958).

J.Šileikos kūriniai – tai ištisa portretų bei peizažų galerija, atskeidžianti dailininko nueitą kūrybos kelią. Šalia realistinių portretų dailininkas nutapė daug puikių tėviškės peizažų – daugiausia Nemuno, Kauno ir jo aplinkinių vaizdų. Panemunės peizažuose ryškiai perteikta Lietuvos gamta su legendomis apipintais piliakalniais, medžiais apaugusiomis sodybomis, Nemuno slėnyje dirbančiais žmonėmis. 
J.Šileikos kūrybinis kelias gana vientisas, be didesnių vingių. Nors dailininkas mokėsi, gyveno ir dirbo audringų prieštaravimų laikotarpiu, tačiau įvairios to meto srovės giliau jo nepaveikė. Gavęs gerą profesinį pasirinkimą, jis jau pirmuosiuose kūriniuose prabilo realistine tapybos kalba ir liko jai ištikimas iki galo. Giedra, optimistinė dailininko pasaulėjauta atsispindėjo jo kūryboje. Tapytojas nebuvo labai produktyvus, kasmet nutapydavo ir eksponuodavo parodose po keletą paveikslų. Geriausi dailininko kūriniai, jo žymiausi portretai ir peizažai įėjo į lietuvių dailės istoriją, užimdami joje reikšmingą vietą.