Leopoldas Surgailis

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1928 m. kovo 16 d. Utenoje.

1952 m. baigė Lietuvos dailės institutą, kuriame 1960–1982 m. dirbo dėstytoju. Nuo 1952 m. dalyvauja parodose; 1965, 1978 ir 1984 m. Vilniuje surengė individualias (piešinių) parodas ir tapybos – 1989 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1952 m.

Nutapė figūrinių kompozicijų („Kaimo kapela“ – 1965, „1917 metai“, „Kelyje“ – abi 1967, „Muzikantai“, „Užgavėnių žaidimai“ I–III – abi 1978,  „Užgavėnių vaidinimai“, „Žiemos šventė“ – abi 1981), portretų („Žvejas Valužis“ – 1962, Aspazijos Surgailienės, 1965), peizažų („Neries vingis“ – 1965, „Mūrai prie Vilnelės“ – 1979). Nemaža dailininko kūrinių yra mitinės, religinės tematikos („Atgailaujanti Magdalena“ – 1970; „Mykolas su ugniniu kardu“, „Raitelis“, „Mykolas“, „Jurgis“, „Jurgis ir mergelė“ – visi 1975–1979).

L. Surgailio kūrybai būdinga ekspresionizmas, liaudies meno formų transformacija, deformacija, spontaniškumas, vitališkumas. Dauguma dailininko paveikslų – misteriški, juose kartojasi ritualiniai, kertiniai žmogaus gyvenimo veiksmai – darbas, kūryba, kova. L. Surgailis savitai susintetino liaudies meno elementus ir formalius modernaus meno sprendimus, vokiečių ekspresionistų, ypač „Tilto“ grupuotės, estetines pažiūras. Dvasinė įtampa, pagrindinės etinės nuostatos išreiškiamos šventųjų gyvenimais. Dailininko kūriniuose susipina tikrovės groteskas, simboliniai įvaizdžiai. Per šiurkštaus primityvizmo deformacijas menininkas perteikia metafizinį pradmenį.

Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija (Maskva, Rusija), Peterio Liudvigo modernaus meno muziejus (Kelnas, Vokietija), Ščecino ir Vroclavo muziejai (Lenkija), Šteherto galerija (Miunchenas, Vokietija).

(Parengta pagal LDM informaciją)

L. Surgailio dekoratyvinėje tapyboje yra tematika, bet jos kūrybinė galia slypi abstraktinėje plokštumų kompozicijoje ir spalvų gamoje. Jo realizmo kilmė yra iliuzijų pasaulis. Žiūrovui jis rodo ne tikrovę, bet jo gyvenimą supančios aplinkos nuotaiką — taip, kaip jis ją išgyvena. Jo kompozicijos sudėtingos, užmojai išradingi ir labai komplikuoti. Surgailio menas yra vaizdinis, ir esamomis sąlygomis, kaip ir jam giminingieji Kisarauskas, Stasiulevičius, Tuleikis, Antanavičius, Čeponis ar Gečas, jis yra avangardo tapytojas. Jo kūryba kai kuriais atvejais yra groteskinė, tarytum pasityčiojanti iš gyvenimo realybės, bet kartu liudija autoriaus estetinį skonį tapybinių formų sąrangoje.
Viktoras Vizgirda