GINTARO ZUBRIO TAPYBOS PARODA "TRAPUMAS"

Gintaras Zubrys (g. 1970) - profesionalus menininkas, charizmatiškas pedagogas, savikritiškas maksimalistas ir tapytojas perfekcionistas. Dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje ( 1990–1996) tapytojas išsiskyrė novatoriška mąstysena, drąsiais eksperimentais, kūryboje keliamais filosofiniais klausimais. 1994–1996  m.  sukurti  Gintaro  Zubrio  darbai  viena vertus atliepia menotyrininkų įvardintą ,,lūžio kartos" istorinį kontekstą, kita vertus - yra  itin  autentiški,  drąsūs  ir  nuoširdūs,  kad  net  gali  būti  įvardinti  kaip  „nesavalaikiai" ar „peržengę laiką". Šia prasme išskirtinis ant cinkuotos skardos sukurtas didžiulių gabaritų kūrinys   „Be   pavadinimo"   (1995),   kuriame   keliami   filosofiniai–ekologiniai   klausimai, „Kultūra" (1994) ir „Skylė" (1995) - gvildenantys menininkui aktualią egzistencinę problematiką: žmogus, kūrinija, kūryba. Gintaras Zubrys niekada neaukojo kokybės vardan kiekybės, todėl jo negalima vadinti labai produktyviu menininku, tačiau kiekvienas naujas sukurtas darbas ir jo parodymas meno bendruomenei bei plačiajai visuomenei tampa įvykiu (pavyzdžiui, medžio pelenais nutapytas „Miškas - feniksas", 2004; ,,Prieplaukos laivai", 2012). Geriausias nuoseklaus menininko darbo įrodymas - tarptautinis pripažinimas, kurio Gintaras Zubrys sulaukė pastaraisiais metais: prieš porą metų jo natiurmortus pradėjo eksponuoti ir propaguoti Saatchi galerija. 

Tapytojas jau dvidešimt metų dirba Kauno dailės gimnazijoje, šešiolika metų turi privačią dailės studiją, kurioje piešimo ir tapybos moko vyresnių klasių moksleivius ir suaugusius. Gintaro Zubrio mokiniais šiandien save vadina per tūkstantį meno pasaulyje  aktyviai   dirbančių   ir   kuriančių  žmonių.

Dr. Sigita Maslauskaitė
tapytoja, menotyrininkė

GINTARAS ZUBRYS (g. 1970 m.)

1982 – 1989 m. Gintaras Zubrys mokėsi J.Naujalio meno mokykloje, dailės skyriuje (dabar Kauno dailės gimnazija). Vyresnėse klasėse aliejinės tapybos užsiėmimus vedė Arūnas Vaitkūnas, tuomet dar jaunas, bet labai aktyvus Kauno menininkas, sugebėjęs tapybos aistra ir nauju pedagoginiu požiūriu uždegti ne vieną mokyklos mokinį siekti tolimesnių meninių studijų aukštosiose mokyklose.

1990 m. G. Zubrys įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis tapybos specialybės vaizduojamųjų menų katedroje. Akademijoje susipažino su A. Šaltenio, J. Gasiūno, R. P. Vaitiekūno mokykla, kur privilegijuotą vietą užima arsininkai ir vokiečių ekspresionistai. Pirmame kurse J. Gasiūno paragintas kartu su bendramoksliais važinėjo į Kauno M. K. Čiurlionio muziejų studijuoti ir kopijuoti Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio tapybos darbų. Tai buvo gera amato mokykla, kurioje vieną svarbiausių vietų užima spalvų santykis ir ekspresija. Tačiau atsivėrus galimybėms nepriklausomoje Lietuvoje pamatyti vakarietišką šiuolaikinį meną, lankyti muges, parodas, bienales vertė jaunuosius menininkus ieškoti naujų išraiškos priemonių. Tuo metu tapyba aliejumi ant drobės Vakaruose bemaž jau niekas neužsiiminėjo ir studentai nežinodami ko nori, nes nieko kito jų ir nemokė, daug eksperimentavo naujomis medžiagomis, ieškojo naujų idėjų. Čia galima būtų paminėti keletą dar studijų laikais sukurtų didelio formato darbų, dalyvavusių Vilniaus dailės akademijos SMD parodose: ”Kultura” 1994 m.,190x420 cm, aliejus, drobė; ”Skylė” 1995 m. 254x370 cm, aliejus, degutas, geležis (metalinė tvorelė). Laisvuose kūrybiniuose darbuose naudojamos netradicinės medžiagos – skarda, degutas, geležis, metalinės tvorelės. Ieškoma ne tik naujos tapybinės plastikos, bet ir ekspozicinių sprendimų darbams pakabinti. Motyvai kabinami aukštyn kojom, kampu ir vienoje virtinėje: ”Be pavadinimo”,  1995 m., 320x550 cm, cinkuota skarda, aliejus, medis. Kartais tame pačiame darbe plokštumos dažomos lygiai voleliu, kartais ištapomos, o kartais naudojamas ekspresyvus plokštumos padengimas teptuku, pavyzdžiui, degutu, akcentuojant tapomos medžiagos svarbą darbe. Dažnai gretinama polichrominė ir monochrominė tapyba drauge. Išskirtinis šios kartos bruožas – ”grumtynės su drobe” (S. Maslauskaitė „Šventieji be aureolių iš paraščių“, lapkričio 18 d., 2013m., Bernardinai.lt).

1996 m. G. Zubrys apsigynė baigiamąjį darbą Vilniaus dailės akademijoje, apie kurį bendramokslė Sigita Maslauskaitė yra sakiusi: „... tad pradėjome savarankiškai ieškoti savojo kelio. Pavyzdžiui, kurso draugas Gintaras Zubrys baigiamąjį darbą kūrė ekologine tema. Tuo metu tai buvo itin pažangu. Beje, jį sudomino ne šiaip ekologinė idėja, bet, kaip ir buvome mokyti, jis „ėjo iki galo“, tapo vegetaru, tapė skerdyklose ir t. t. Jo diplominio darbo idėja buvo kubą apauginti žole, tačiau žolė išdygo tik kur ne kur, tad, atėjus diplominio gynimo metui, jo kubas buvo pusiau skustas, pusiau luptas. Gal jam ir nebūtų pavykę apsiginti darbo, tačiau iš kažkur pasirodęs filosofas Vytautas Ališauskas susirinkusiesiems konceptualiai išaiškino tokio kūrinio prasmę, gamtos keliamus netikėtumus ir pan.“ (S. Maslauskaitė, „Šventieji be aureolių iš paraščių“, lapkričio 18 d., 2013m., Bernardinai.lt).

1996 m. di­plo­muo­tas dai­li­nin­kas grįžo į Kauną ir pa­si­nė­rė į kū­ry­bi­nį, kul­tū­ri­nį bei pedagoginį gyvenimą, ren­gė pa­ro­das, ak­ty­viai da­ly­va­vo me­ninin­kų dis­ku­si­jo­se. Tais pačiais metais G. Zubrys įsidarbino Kauno dailės gimnazijoje ir iki šiol veda tapybos užsiėmimus vyresniųjų klasių moksleiviams. Daug dė­me­sio ski­ria ne tik moksleiviams, bet ir dar­bui dailės pamokoms privačioje studijoje. Gintaras my­li mokinius, o šie ir­gi šlie­ja­si prie jo. Ne­re­tai dės­ty­to­jas yra per­dėm at­vi­ras diskusijose dėl mokymo metodų, gina savo nuomonę ir vė­liau pats dėl to nuken­čia.

Pirmieji tapybos darbai po studijų baigimo dar siejasi su meniniais ieškojimais studijų metais. G. Zubrys tapo didelio formato drobes, naudoja netradicines medžiagas tapyboje, ieško tapybos jungčių su juodai balta fotografija, rengia instaliacijas. Visa anksty­vo­ji G. Zubrio kū­ry­ba yra sa­vi­to sti­liaus for­ma­vi­mo­si etapas, ku­rio ne­ga­li­ma įver­tin­ti vie­na­reikš­miš­kai. Pir­mie­ji kūriniai pa­veik­ti savitai transformuotos eks­pre­sio­nis­ti­nės tra­di­ci­jos ir de­ko­ra­ty­vio­sios sti­li­za­ci­jos bei fo­to­re­a­liz­mo. Siek­da­mas įsi­tvir­tin­ti me­no pa­sau­ly­je dai­li­nin­kas ieš­ko­jo sa­vo ke­lių. Galima paminėti darbus "Prieš ar po"  (2001 m. apie 200x300 cm, derva, smėlis, akrilatas, kreida), kuriame dailininkas ieško figuratyvinės, abstrakčios ir minimalistinės tapybos išraiškų junginio ir monochrominį tapybos darbą "Miškas-feniksas"  (2004 m.  apie 200x300 cm, medžio pelenai, akrilatas). Autoriui ypač svarbi tapomos medžiagos, tokios kaip smėlis, pelenai, kreida, ir darbo turinio sąsaja.

Nuo 1995 m. Gintaras Zubrys dalyvauja profesionalių menininkų grupinėse parodose, bei jų pleneruose. 1995 m. - “1995: Lietuvos menas” (ŠMC Vilnius). 2002 m. -  IX A.Samuolio pleneras (kuratorius tapytojas Gintautas Vaičys), kurio metu buvo pristatytas instaliacijų projektas "Vietos laikas". 2012 m. -  „Nidos ekspresija“ tarptautinis tapybos plenerasNidoje (organizatorius - tapytojas Saulius Kruopis) . IX A. Samuolio pleneras vyko Kaune,  į jo sakralizuotas teritorijas ir taikėsi pakliūti kaip projektas, peržengęs parodų salių slenkstį. "Vietos laikas" į istorinį miesto centrą įsibrovė per rūsių labirintą Rotušės aikštės prieigose. Meninė forma tokioje aplinkoje tarsi savaime kalbėjo be aštrių intonacijų, slėpdama veidą prietemoje. Gintaras Zubrys pristatė ekologinę improvizaciją "Transmutacija, arba mirštančios gėlės". Pristatydamas darbą Gintaras Zubrys kalbėjo: “Tai, ką nuleidžiame su vandeniu, yra gyvoji gamta, tai, ką pridergiame, lieka jos vietoj. Kas užginčys, kad viešoji tupykla - ne taikli mūsų vartotojų pasaulio metafora?“ Kasmetiniame tarptautiniame Nidosplenere, menančiam ekspresionistinės grupės „Brucke“ manifesto-programos idėjas  burtis ir kurti kartu,dailininkas pristatė plenerinius darbus prieplaukos laivų tema. Tapybai naudotas degutas, smėlis, žemė, aliejus, akrilatas.

Naujas dailininko kūrybos etapas prasidėjo apie 2014 m., kuomet G. Zubrys ėmė gilintis į natiurmorto žanrą. Natiurmortus visi tarsi supranta be paaiškinimų, nors neatsižvelgiant į vaizduojamą objektą, dailininkas ieško savo tapyboje to paties kaip ir kiti tapytojai – santykio su pasauliu, žmonėmis, savimi išraiškos. Stebina jo natiurmortuose aky­las ana­li­ti­nis įsi­žiū­rė­ji­mas į įvai­rius kas­die­nio gyveni­mo ob­jek­tus bei įsi­skver­bi­mas į jų es­mę. Darbai lakoniški, santūraus kolorito, daiktai juose skendi ramioje dienos šviesoje, be paradinio blizgesio. Kon­struk­tyvus mąs­ty­mas aiš­kiai re­gi­mas kom­po­zi­ci­nė­je pa­veiks­lų struk­tū­ro­je, erd­vi­niuo­se ir plas­ti­niuo­se spren­di­muo­se. Meistriškas meno išraiškos priemonių valdymas ir kultūros išmanymas leidžia vėl patikrinti jau žinomus, atpažįstamus ir gerai įsisavintus kultūros naratyvus. Dailininko natiurmortuose galima rasti sąsajų su  Cézan­ne’o, Remb­rand­to, Ve­er­me­e­r‘io, va­di­na­mų­jų ma­žų­jų olan­dų kū­ry­ba. 2015-2016 m. G. Zubrys savo darbus pristatė „Arkos“ galerijoje veikusioje dailininkės Medos Norbutaitės kuruotoje paro­doje „Natiur­mortas. Šiuolaikinis kontekstas tradicijoje“. Audiovizualinių medijų kultūros laikais, mene jau tapo privalu nepaisyti vieno ar kito žanro taisyklių, normalu drąsiai atmesti arba perkonstruoti anksčiau vyravusias, chrestomatines kū­rybos normas. Menininkai tampa savosios meno istorijos apologetais ir ankstesnės istorijos revizoriais. R. Venckaus straipsnyje „Tapybos ir fotografijos dialogas – iššūkis natiurmorto žanrui“ („Literatūra ir menas“, 2016 m., Nr. 2) apie tapytojo tapybos darbus taikliai rašoma: „Gintaro Zubrio drobėse realistiškai nutapyti obuoliai ir draperijos provokuoja liesti paveikslą – autorius tapyboje naudoja fotografinio efekto strategiją. Obuolys atrodo kaip priklijuotas prie paveikslo paviršiaus, o raštuota staltiesė įtikinamai dengia išsikišusį stalo kampą. Menininkas vertas pagyrų už meistriškai nutapytą vaizdą ir istorijos išmanymą. Štai vienoje drobėje regiu obuolį lėkštėje, padėtoje ant raštuota staltiese dengto stalo kampo, ir įsivaizduoju, kiek toli už drobės tęsiasi šis stalas, kokiais patiekalais jis yra nukrautas. Mano vaizduotė sužadinama taip, lyg žvelgčiau į klasikinius paveikslus, vaizduojančius didikų dvarų puotas. Atidžiai apžiūrinėdamas kūrinį suprantu, jog Zubrys cituoja ir fotografijos, ir tapybos istoriją tos pačios drobės paviršiuje. Istorijos citatų rinkinys turi ir trūkumų – nesugebant išvengti citavimo strategijos, neįmanoma lengvai pasiekti originalumo, vis dėlto čia jis yra sąmoningai pasirinktas kaip praeities revizavimo, kultūros tekstų tvarumo išbandymo metodas“. Gausus parodos dalyvių ir pretendentų joje sudalyvauti skaičius rodo, kad neįmanoma paskelbti natiurmorto žanro pabaigos, kuris nuolat verčia menininkus pri­si­lies­ti prie didžiosios daiktų paslapties. Naujiesiems G. Zubrio darbams galima būtų pritaikyti A. Švėgždos žodžius, rašytus F. Bar­leto išleistame kataloge: „Tad nei­eš­ko­ki­te ma­nęs pas ro­man­ti­kus, ku­riems gam­ta – tai tik aukš­tų ide­a­lų tar­nai­tė, nė­ra ma­nęs ir pas siur­re­a­lis­tus, pa­si­kly­du­sius Froi­do dva­si­nė­se gi­lu­mo­se, to­li esu ir nuo su­per­re­a­lis­tų, pa­sau­lį re­gin­čių per cik­lo­piš­ką fo­to­apa­ra­to akį.“ (Švėgž­da, 1993, p. 23). Gintaras Zubrys tiesiog yra kitoks.

Dailėtyrininkas Saulius Mikėnas