SOFIJOS RICKEVIČIŪTĖS TAPYBOS PARODA „ATSPINDŽIAI"

Sofija Rickevičiūtė (g. 1950 m.) mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje, 1977 m.  baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininkės tapytojos ir pedagogės specialybę.

Parodose dalyvauja nuo 1978 m.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1995 m.

Gyvena ir kuria Kaune.

*****

Sofija Rickevičiūtė:            
... Kaip žmogui reikia oro, vandens, saulės šilumos, gyvenimo džiaugsmo, – taip man reikalinga tapyba, be kurios nematyčiau gyvenimo. Meilė grožiui, menui perimta iš tėvų, itin jautrios mamos. Muzika visada žavi. Tapydama per spalvas noriu atskleisti dvasinį skambesį, kad darbai būtų spalvingi ir juose šviestų žmogiška šiluma ir šviesa. Kad darbuose jaustųsi paprastumo žavesys, jautrumo betarpiškumas. Norėtųsi, kad jaustųsi tarsi oro virpėjimas natūralus nenusakomas grožis. Žaviuosi meistriškumu, virtuoziškumu ir aukšta meistryste. Darbuose sąmoningai palieku neišbaigtumo – tai lyg šviežias oras. Laiku sustabdytas potėpis priduoda gilumo…

*****

Zigmas Kalesinskas:

… drobės plotai, nepaliesti teptuko, sodrios permanentinės spalvos, paslaptinga šviesa, saikinga raiškos priemonių ir tapybos simbolių erdvė – visa tai įžvelgiama pastarųjų metų Sofijos Rickevičiūtės tapybos darbuose. Būdama visokeriopai brandi asmenybė, tapytoja peržengė gyvenimo ir kūrybinės patirties ribas ir išėjo į taisyklių ar akademinių stereotipų nevaržomą tapybos lauką. Dailininkės teptukas tarsi vaikas vaikšto, galbūt braido pavasarinio lietaus pripildytose spalvotose balutėse ir plukdo baltaburius laivus. S. Rickevičiūtė drobėje palieka tik pagrindinius dėmenis, nusakančius šiandieninę jos dvasinę ir fizinę būseną, visa kita koduoja baltuose, teptuko nepaliestuose plotuose, tarsi palikdama vietos kada nors tai pratęsti, įterpti ir pasakyti, ko dar dabar negali, o gal nemoka ar neišmoko… Pajausti ir parodyti dabartinėje kūrybinėje levituojančioje būsenoje – tikriausiai reikštų apsinuoginti, išsakyti ir atverti viską, kas verčia gyventi ir kurti.

Kiekvienas dailininkas, per savo gyvenimą įveikdamas įvairius tarpsnius, vienaip ar kitaip juos atskleidžia savo kūryboje. Tai visiems  savaime suprantama, įtikinama, tikra. Dabartinę S. Rickevičiūtės kūrybą galima būtų pavadinti baltuoju jaunystės tarpsniu. Visi darbai, kurie šiuo metu nutapyti ir dar tebetapomi jos dirbtuvėje, alsuote alsuoja švarumu, grynumu ir tikrumu. Ir nesvarbu, kas drobėje nutapyta – baltos ar raudonos rožės, natiurmortai, pavasarinės gaivos užliūliuoti pakrantės medžiai ar lietuviško pajūrio peizažas, – viskas skaidru, tyra ir šviežia. Grynos, kontrastingos ir aniliniškai ryškios, kartais tiesiog paaugliškos, spalvos – net ir jos kalba apie brandą pasiekusio menininko ir, žinoma, turtingo žmogaus vidinę laisvę. Dailininkės dabartinio kūrybinio laikotarpio kai kuriuos darbus galima būtų palyginti su prancūzų fovisto Raulio Diufi (Raoul Dufy), Antano Gudaičio ar Jono Švažo tapyba.                      
Nuo 1977 metų, kai dailininkė baigė aukštąją dailės mokyklą, prabėgo gerokas laiko tarpsnis, atnešęs jai didelę kūrybinę patirtį ir taip akivaizdžiai matomą potėpio, spalvos bei minties laisvę.