RAMŪNO DAGIO TAPYBOS PARODA PRISILIETIMAI
RAMŪNAS DAGYS
Apie save:
Gimiau Radviliškyje 1966 m.
1984-1991m. studijavau ir baigiau tuometinį Šiaulių Pedagoginį Institutą (dabar Šiaulių Universitetas), braižybos, dailės ir darbų specialybę. Baigiamasis darbas – aliejinė tapyba „STANISLOVAS IŠĖJO“, vad. prof. V.Gečas.
Nuo 1991 m. dirbu Radviliškio dailės mokykloje mokytoju.
Kitu laiku užsiimu kūryba. Patinka aliejinės tapybos improvizacijos. Kartais lipdau iš šamoto, molio. Neabejingas esu medžiui, akmeniui, metalui. Mėgstu fotografuoti.
Intensyviai dalyvauju pleneruose, parodose.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2009 m.
Ramūno Dagio kūriniai atveria svarbiausią tapybos pusę – spalvų žaismą. Spalva paneigia formos svarbą. Išsiliedama ne tik išbarsto savo neaprėpiamas ženklines reikšmes, bet ir priskiria sau formos vaidmenį. Būtent dėl to spalva sugeba tapti jausmo išraiška.
Ramūnas tikslingai išbarsto ženklus. Pavadinimai tik sąlyginai padeda surinkti prasmes. Žodis džiazavimas gali tapti raktu į kūrinių prasmę. Džiazavimas yra malonumo aktas, todėl negalima bandyti kūrinių suprasti statiškai. Reikia atverti savo, kaip žiūrėtojo ir kūrinio erdvės santykio perspektyvas. Dabartį sieti su praeitimi ir gal tada aptikti bendrą kūrinio atvirumą.
Ypatingą reikšmę menininko kūryboje užima sakraliniai ženklai. Žemės didybė atskleidžiama tik jos paviršiuje sukurtų konstruktų, tarsi civilizacijų nuolaužų, užuominomis. Čia svarbiausia pagarba savo prigimčiai ir savo šaknims. Prigimtis, kad ir kaip būtų slepiama, vis tiek išlieka prigimtimi. Tuo tarpu šaknys kartais užmirštamos ar paminamos. Tačiau autoriui jos egzistuoja kaip trapūs sakralizuoti empiriniai ženklai, išsiliejantys horizonto toliuose, todėl žiūros taškai nereglamentuoti. Galima matyti daugiau nei vieną objektą. Čia lieka neaiškus objekto šešėlis ar kontūras. Daiktas miršta nepradėjęs gyventi. Tapybos neįforminime tarsi atsiskleidžiama tikroji paradoksali daikto būtis.
Remigijus Venckus
NEĮFORMINTOS RAMŪNO DAGIO TAPYBOS DŽIAZAS
Menotyrininkas