JONO DANILIAUSKO TAPYBOS PARODA "DANGAUS IR VANDENS MĖLYNĖ"

2017 01 03

JONAS DANILIAUSKAS

Gimė 1950 m. birželio 10 d. Lekėčiuose (Šakių r.).
1974 m. baigė Lietuvos dailės institutą (A. Petrulio, J. Švažo mokinys).    
1975–1985 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, 1985–1989 m. Lietuvos dailės institute. 

Nuo 1978 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.                   
Individualios parodos surengtos Lietuvoje ir užsienyje - Badene (Šveicarija, abi 1997), Ciuriche (1998), Greifsvalde (1999), Varšuvoje (2000), Londone (2000–2001).    
J. Daniliausko darbai yra eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje, M. K. Čiurlionio meno muziejuje, Gruzijos valstybiniame meno muziejuje, Latvijos valstybiniame meno muziejuje, Varšuvos meno parodų biure, Poznanės nacionaliniame meno muziejuje, Kelno modernaus meno muziejuje Vokietijoje (Dr. P. Ludvigo kolekcija), Tretjakovo galerijoje 

JONO DANILIAUSKO DANGAUS IR VANDENS MĖLYNĖ

Jonas Daniliauskas – vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų, įsiliejusių į meninį gyvenimą XX a. aštunto dešimtmečio viduryje. Dar jaunas, dailininkas netruko suformuoti savitą kūrybos stilių, tapusį pagrindiniu visos jo kūrybos credo, publikos susižavėjimo ir prieštaringų vertinimų objektu.  Vieniems jis visada buvo tapybos lyrikas, gamtos bei kaimo poetas, kitiems - vaikystės iliuzijų dainius, tretiems - intriguojantis pasakorius, neišsenkančių siužetų meistras, dar kiti jį vadina lietuviškuoju Šagalu. Iš tikrųjų – J. Daniliausko kūryboje netrūksta fantazijos, jausmingumo, egzotikos ir poetinių vaizdų. Regis paprasti, spalvingi jo paveikslų motyvai, atklydę iš vaikystės prisiminimų, susipynę su vėlesniais išgyvenimais, kelionių įspūdžiais ir įvairiom kultūrinėm reminiscencijom, įsivystė į daugiaprasmius iracionalius reginius, teikiančius peno  apmąstymams ir spėlionėms. Ką gi reiškia tos žemėn susmegusios pirkios-vaiduoklės ir dangų skrodžiančios šulinių svirtys, arba barzdoti vyrai, it pagonių žyniai, sėdintys kubiluose, lekiantys makabriškuose vežimuose, atliekantys keistus, ritualinius darbus?  Ką mąsto somnambuliškos moterėlės, beatodairiškai sekančios paskui karvutę ar ožkelę, bei valtininkės, tarsi statulos, sustingusios saulės nutviekstoj erdvėj?.. Šie ir kiti personažai, keliaujantys iš vienos drobės į kitą, lyg mįslingi besikartojančio spektaklio dalyviai, sapnų vizijos – turi realius gyvenimiškus prototipus. Jie kilo iš natūralios dailininko aplinkos – archaizuoto lietuviško kaimo, jo gyvenimo būdo, filosofijos. Būtent čia, kaimo kasdienybėje ir žmogaus sąryšyje su gamta, menininkas ieško būties prasmės ir amžinybės atšvaito. Apibendrindamas gyvenimo epizodus ir jiems suteikdamas fantastinį atspalvį, jis sudvasina realybę – tai priartėja, tai tolsta nuo jos, pasinerdamas į mitologijos ir tolimų asociacijų labirintus. Tapytojo kalba metaforiška, krypstanti nuo literatūrinio pasakojimo prie simbolio, nuo banalaus fakto prie paradokso. Savo naujausiuose darbuose, kuriuos demonstruoja parodoje, J. Daniliauskas tęsia kasdieninių ir magiškų ritualų ciklą. Atradęs naujus motyvus, įprasmintus paveiksluose „Inhaliacija“, „Žvakių liejimas“ ir kt., autorius bando įminti stichijos gimimo paslaptį. Parodos pavadinimas byloja apie emocinę ir simbolinę spalvos reikšmę, kuri visuose dailininko kūrybos etapuose liko viena svarbiausių raiškos priemonių.

Gražina Gurnevičiūtė