ALOYZO STASIULEVIČIAUS TAPYBOS PARODA "BALTA PRISIKĖLIMO ŠVIESA"

Aloyzas Stasiulevičius gimė 1931 m. Ariogaloje (Raseinių r.)

1950–1956 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), 1960–1976 m. dėstė tapybą, piešimą M. K. Čiurlionio meno mokykloje; 1976–1979 m. dėstė tapybą, kompoziciją Lietuvos valstybiniame dailės institute, 2004–2006 m. – Klaipėdos universiteto menų fakultete.
Dailininkų sąjungos narys nuo 1957 m. Surengė apie 70 asmeninių parodų muziejuose bei galerijose Lietuvoje ir pasaulyje, dailininko darbai reprezentavo šiuolaikinę Lietuvos dailę daugiau nei 80 grupinių parodų užsienyje.
Apdovanotas IV Baltijos šalių tapybos trienalės premija (1978 m), IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureato vardu (1982 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2002 m.), Lietuvos Respublikos Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007 m), Vilniaus miesto savivaldybės Aukso medaliu “Už nuopelnus Vilniaus kultūrai” (2010 m.), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2016)
A. Stasiulevičiaus kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir pasaulio muziejai: Jane Voorhees Zimmerli dailės muziejus (Nonkonformistinio Sovietų Sąjungos meno kolekcija), Nju Džersio valstybinis universitetas, JAV; Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Ryga; Livadijos rūmai-muziejus, Krymas, Ukraina; Ludwig tarptautinio meno forumas, Achenas, Vokietija; Lvovo nacionalinis muziejus, Lvovas, Ukraina; Sharjah meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai; Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva; Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėda; Kėdainių krašto muziejus; Šiaulių Aušros muziejus; Žemaičių dailės muziejus, Plungė; Žemaičių muziejus Alka Telšiuose ir kiti Lietuvos muziejai, galerijos bei privatūs asmenys įvairiose pasaulio šalyse.

„Manau, kad vertinant meną, šiandien ypač svarbu, ar menas veda Amžinybės potyrio link. Artėjimas prie Amžinybės – tai artėjimas prie Dievo. Kas Naujuosiuose amžiuose artėjo prie šio idealo? Dailėje – Georges Rouault, Marc Chagall, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, muzikoje – Krzysztof Penderecki, Arvo Pärtas. Daugumos šiuolaikinių menininkų kūrybinės nesėkmės priežastis – jų dvasinės pusiausvyros praradimas ir, anot Pendereckio, susipriešinimas su Dievu. Oskaras Milašius, Paryžiuje paskaitęs savo giminaičiui Česlovui Milošui jaunųjų prancūzų poetų eiles, komentuoja: visi jie įdomūs, jie išreiškia savąjį Aš, tačiau jų neliks didžiojoje literatūroje – jų kūryboje nėra to, kas pažymėta Amžinybės ženklu.“
Aloyzas Stasiulevičius. 2010 m.

BALTA PRISIKĖLIMO ŠVIESA

Aloyzą Stasiulevičių pažįstame kaip iškilią Lietuvos meno asmenybę, dailės reformatorių, unikalaus tapybinio braižo autorių. Jo drobių cikluose perteiktas plastinis Vilniaus paveikslas seniai tapo ne tik visuotiniu simboliu, bet ir šio miesto vaizdo aksioma: žvelgdami į Vilniaus panoramą, dažnai pajuntame, kad matome jau ne savo, o Stasiulevičiaus žvilgsniu. Pats dailininkas apie tai išgirdęs, tiktai ranka numotų, nes meno kūrinys, jo įsitikinimu, svarbus ne savo išvaizda, o idėjiniu antstatu, kuris reikalingas kaip siela kūnui, suteikiant egzistavimo prasmę. Gyvenimą paskyręs Vilniaus temai, dailininkas kūrė šią „amžinojo miesto“ viziją, nuolat plėsdamas prasmines ribas, ir ieškojo besikeičiančių amžinybės atšvaitų, kuriuos palieka istorija, kultūra bei žmogaus gyvenimas. Jis atsisakė stereotipinės empirinės raiškos, būdingos pirmtakų kūrybai – jo drobėse beveik nepamatysime įspūdingų detalizuotų architektūros paminklų, jaukių Vilniaus gatvelių. Daugiasluoksnes patirtis tapytojas susintetina, išgrynina ir perteikia muzikaliomis struktūromis, kuriose mobili architektūrinė tektonika, pajungta linijiniam ritmui ir monochrominiam gaudesiui, atliepia gelmines dvasines būsenas. Daug iškentėjusio, į svajonę besiveržiančio miesto veidą charakterizuoja veržlus kylančių bokštų ritmas, sueižėjusios kelių sankirtos, neramūs kalvų ir upių vingiai... Plastinėmis priemonėmis duodamas tonas dramatiškoms, meditacinėms bei lyrinėms gaidoms. Maištinga menininko prigimtis kartais verčia naudoti groteskines metaforas, „laužyti formas“, tepti skulptūriškai storą dažų sluoksnį arba užklijuoti draperijos gabalą (dar tada, kai beveik niekas to nedarė) - bet niekada kūrybinė intuicija nepriveda prie tos ribos, kur baigiasi harmonija ir prasideda sumaišties tamsa. Gal tokią pasaulėžiūrą lėmė įgimtas dailininko muzikalumas, o gal - polinkis į filosofiją, kuris išugdė gebėjimą jausti visuotinį dalių sąryšį ir jame slypinčią didybę? Daugelis A. Stasiulevičiaus darbų - panoraminiai, nutapyti taip, tarsi dailininkas žvelgtų iš aukšto paukščio skrydžio. Tačiau neretai jis mėgsta nuo žemės pakelti akis į žvaigždėtą dangų, o ten - kosmosas, begaliniai struktūrų dariniai su savita tvarka ir dėsniais - kaip A. Stasiulevičiaus miesto vizijose... Apsuptas slėpiningos visatos, pulsuojančios nežinomose laiko ir erdvės trajektorijose, pasijunti toks mažas ir pažeidžiamas - tai verčia ieškoti žmogiškosios dvasinės atramos, galinčios suteikti viltį. Moralinę atspirtį dalininkas randa krikščioniškose tiesose, kurias savo paveiksluose plačiai apmąsto per mūsų dienų aktualijų prizmę. Naujojo testamento universalumas paskatino nesilaikyti kanonų ir laisvai interpretuoti šventųjų siužetus, įpinant pažįstamus personažus ir panaudojant šiuolaikinį kontekstą. Išgyvendamas dėl mūsų laikų dvasinės krizės, dailininkas akcentuoja kovos už šviesą ir gėrį liniją. Išganytojo figūra iškyla ne kaip kančios, bet moralinės stiprybės simbolis. Jis – teisia, baudžia ir prikelia tautą naujam gyvenimui. Daugiau nei dešimt metų dailininkas intensyviai plėtoja šį Kristaus kelio ir Prisikėlimo ciklą. Jis natūraliai išplaukia iš Vilniaus tematikos, į kurią sueina visi mūsų istorijos ir dvasinės raidos keliai, vedantys per kovų ir negandų vingius, nuopuolių duobes, į pačias aukščiausias kūrybinės galios ir dvasinio nuskaidrėjimo viršūnes. 

Gražina Gurnevičiūtė