INGOS MRAZAUSKAITĖS TAPYBOS PARODA "GILUS MIEGAS"
Inga Mrazauskaitė (g. 1986 m.)
2009 m. Vilniaus dailės akademijos bakalauro studijas baigė su atžymėjimu už novatoriškumą ir estetiką.
2011 m. įgijo dailės magistro laipsnį, įvertintą Swedbank įsteigta premija jaunajam menininkui.
Nuo 2012 m. rengia asmenines tapybos parodas, dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
*****
Inga Mrazauskaitė:
... Per kūrybą, per sapnų ir kultūrinius tautinius motyvus, siekiu paliesti pasąmoninius, giluminius dvasios aspektus.
Pasiekti tai, kas slypi žmogaus balto pasąmonėje ir kiekvieno žmogaus tolimuose minčių užkulisiuose, informacinio lauko ir archetipų pasaulio gelmėje.
Kūryba kyla iš vizijų ir sapnų, kurie pasiekia tarytum patys, tartum atkeliavę iš kolektyvinės pasąmonės.
Identifikuoju save kaip baltę, juntu kaip mano pasąmonėje yra užfiksuoti protėvių kultūros likučiai, kuriuos jau sunku pasiekti ir sąmoningai suvokti.
Vadinu tai giliu miegu ir tikiu, kad iš jo galima pabusti; rasti tai, kame slypi dideli kultūriniai turtai ir pati savastis. Pasitelkdama kūrybą, siekiu nubusti ir kartu prižadinti žiūrovą; nebūtinai baltą, bet kiekvienos kultūros atstovą. Skatinu ieškoti savasties ir panašumo, unikalumo ir bendrybės, įvairovės ir darnos.
Pabusti iš gilaus miego
Inga Mrazauskaitė – šiuolaikiška tapytoja, turinti lengvai atpažįstamą braižą. Menininkė derina postmodernų požiūrį, jog procesas svarbesnis už rezultatą ir siurrealistinį stilių, kuomet kiekvienos detalės ištapymas reikalauja techninės meistrystės. Tapytojos drobėse simbioziškai sugyvena minimalizmas, balta tyla ir baltiški reliktai, archetipai, tautiniai raštai. Autorės kūryboje vis nusidriekianti lovatiesė turi savo provaizdį. Tai – jos močiutės austos drobės. I. Mrazauskaitė atkartoja regėtus raštus ir tarsi pati ima austi. Savita ritmika nugramzdina tapytoją į meditatyvią būseną, kurioje ji susiliečia su gamta, protėviais, jų išmintimi. Šie raštai – kodai, abstrakčios morzės abėcėlės, perteikiančios neverbalizuojamus kolektyvinės pasąmonės vaizdinius.
Žmonija susijusi metafiziniu nematomu raudonu siūlu. Autorės namai – visa visata, atsiverianti per savo šaknų pažinimą. Mokslą ir mitą I. Mrazauskaitės drobės kviečia suvokti kaip dvi lygiavertes, viena kitą papildančias pažinimo prieigas. Tas pats plonytis raudonas siūlas pasitarnauja ir kaip takas tiems, kas ryžtasi žingsniuoti plonyte riba, skiriančia sąmonę ir pasąmonę, absoliutų žinojimą ir beprotybę. I. Mrazauskaitės kūrybai būdingas skruzdžių motyvas, išsiveržęs iš kolektyvinės pasąmonės, persekiojęs ir siurrealizmo tėvo Salvadoro Dali vaizduotę, tapęs vizijų simboliu.
Menininkės studija palėpėje fiziškai, materialai įvaizdina tapytojos susidomėjimą kosmosu, nakties dangumi, žvaigždynais. Ir šiuo aspektu autorės kūryba sužiba dualizmo harmonija. Į kosmosą tapytoja žvelgia ir su mitologine pasaulėjauta, santūriu tikėjimu gamtos magija, ir racionaliai, per teleskopą, tiksliųjų mokslų prizmę. Autorei rūpi ne tik dangaus šviesuliai, bet apskritai šviesa. Tamsą autorė interpretuoja tik kaip šviesos nebuvimą. Šviesos reiškinį I. Mrazauskaitė moksliškai ir kūrybiškai nagrinėja jau nuo studijų laikų. Šviesa ir šešėliai – jos drobių pagrindiniai veikėjai, įsikūnijantys į klostes, natiurmortų objektus, dieninius ar prieblandos saulės spindulius, spalvas.
Tapytojos kūryba vientisa, paženklinta kosminės tvarkos, išbaigtumo pojūčio, tuštumoje išvystos ir ištransliuotos pilnatvės. Tapytoja ieško savo kaip aisčių palikuonės identiteto. Jos melancholiškose drobėse skamba ilgesingos sutartinės. Jos muzikali tapyba kupina susimąstymo, pauzių, neskubros. Užčiuopus I. Mrazauskaitės paveiksluose išsiskleidusią atmosferą, įsiklausius į juos, šie ima šnabždėti užkeikimą, kuris pažadina mumyse glūdintį praeities kultūrų paveldą.
Austėja Mikuckytė