IRENOS ŽILIONIENĖS TAPYBOS PARODA
Irena Žilionienė gimė 1974 m. Vilniuje.
Mokėsi Vilniaus A. Vienožinskio dailės mokykloje, 1994–2000 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Įgijo dailės istorijos, teorijos ir kritikos bakalauro bei dailės istorijos ir paminklotvarkos magistro laipsnius.
*****
OPARTINIS KOSMOSAS IRENOS ŽILIONIENĖS PAVEIKSLUOSE
... Palaipsniui ir tarsi savaime dailininkė įžengė į abstrakčiosios tapybos paveikslų opartinį mikrokosminės sąrangos kūrimą, kuriame iki šiolei pasilieka, mėgaudamasi kūrybinių eksperimentų teikiamais atradimais ir begalinėmis opartinio meno raiškos galimybėmis, beveik visai atsisakydama figūratyvinei tapybai būdingo vaizdinio literatūrinio naratyvo.
Pasak Irenos, „abstrakcija – tai milžiniška laisvė“. Nepaisydama abstrakčiosios tapybos beribės laisvės teikiamų neišsenkamų galimybių, tarsi bijodama kad ši milžiniška laisvė jos nesugniuždytų, „neprarytų“, dailininkė, lyg intuityvios savisaugos paskatinta, nusistatė sąmoningas savo tapybinės raiškos taisykles, nusibrėžė kūrybinių principų gaires. Ji atsisakė „betikslio, spontaniško ir neapgalvoto instinktyvaus taškymosi dažais“, būdingo JAV XX a. vidurio abstrakčiojo ekspresionizmo genijaus Jacksono Polocko pasekėjams.
... Irena turi natūraliai išsikristalizavusią savitą kūrybinę filosofiją ir iš jos išplaukiančią individualią paveikslo sampratą. Pasak kūrėjos, „paveikslas – tai gyvastis, sukuriama, panaudojant apgalvotą karkasą, konstrukcinį skeletą. Paveikslas – tai organizmas, turintis visas savo kūno dalis, nešantis žmogui teigiamą energiją. Tai – ne dažų kraujo balos ištaškymas ant drobės. Tai – tekančio spalvoto dažų kraujo perteikimas harmoningų formų kraujagyslėmis. Paveikslas – tai gyva funkcionuojanti sistema, išreiškianti kūrėjo pojūčius ir pasaulio gyvybę. Kūryboje sistema būtina, nes be jos mene ir gyvenime niekas neveikia...“
Todėl Irenos darbai nėra šaltos beaistrės emociškai „nudrenuotos“, tik su žmogaus akies obuolio rega žaidžiančios opartinės kompozicijos, kurias konstravo VictorasVasarely, Bridget Riley ar Kazys Varnelis. Jos paveikslų opartinėse struktūrose užkoduota stipriai vibruojanti tapybinė spalvinė ir plastinė energija, kuri, turėdama abstrakčią raišką, autorei asocijuojasi su vizualizuotais abstrakčiais muzikos garsais. Todėl Irenos Žilionienės paveikslai ne tik opartiškai manipuliuoja mūsų akių regos galimybėmis, bet ir žadina žiūrovo intuiciją, išspinduliuoja į žmogaus sąmonės ir pasąmonės pasaulius įvairaus intensyvumo emocinius krūvius.
Dailėtyrininkas Dalius Baltranas