Gruodžio 5–30 d. Pylimo galerijoje veiks tapybos paroda NATIURMORTAI

DAIKTŲ KALBĖJIMAS 

Pylimo galerijoje atsidaro paroda „Natiurmortai“, kurioje dešimt autorių pristato savo natiurmortinę tapybą. Parodos tema, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tradiciška, bet iš tikrųjų dabartiniame mūsų dailės gyvenime nėra labai įprasta. Prieš keletą metų Vilniuje buvo surengta didžiulė natiurmorto paroda, kuri, beje, tik patvirtino, kad dailininkai vengia pilnai atsigręžti į šį žanrą bei ieško universalių raiškos formų, kurias galima lygiaverčiai priskirti ir kitoms meno sritims bei žanrams. Gana plačiai yra įsitvirtinęs požiūris, kad natiurmortas – tai tik sentimentali gėlių tapyba arba akademinės mokyklos vadinamieji „pastatymai“. Vis dėlto pasaulinės dailės kontekste dabar pastebimas natiurmorto atgimimas. Apie tai byloja šiųmetinės parodų datos, solidžios, neseniai išleistos knygos, sulaukusios nemažo informacinio atgarsio. Įdomiausia, kad menotyrininkus, parodų kuratorius labiau domina ne radikalios natiurmorto transformacijos, bet šio žanro tradicijos atspindys šiuolaikinių (ir šiuolaikiškų) menininkų kūryboje. Natiurmortas dažniausiai suvokiamas kaip žmogaus aplinkos, daiktų pasaulis. Jį matome tokį, kokie esame patys. Šiuo požiūriu – tai vienas iš humaniškiausių žanrų, gal todėl jis nelabai populiarus dabartinėje mūsų dailėje. Grįždami prie natiurmorto, dailininkai grįžta prie savo kasdienybės ir prie amžinų tiesų, kurias įminti padeda tai, kas visados yra arčiausia ir iki banalumo paprasta. 
Parodoje eksponuojamų dailininkų darbai natiurmortą atskleidžia kaip simbolinį, lyrinį žanrą. Skirtingo braižo paveiksluose nusidriekia nuotaikų, prasmių, apmastymų pynė. Daiktai dažnai iškyla kaip prisiminimų, patirtų išgyvenimų bendrininkai. Apie bėgantį laiką Antano Šerono kompozicijoje byloja paprasčiausia sena viryklė ir prieblandoje švytintis langas. Ekspresyvioje Solomono Teitelbaumo tapyboje nerimo sužadinta emocija ir jauduliu alsuoja atversta knyga, pripildyta raudono vyno taurė, deganti žvakė. Klasikinio natiurmorto meistras Gintaras Zubrys, vaizduodamas senovinius varinius indus, medines skrynias, primena laiko ir paslapties gaubiamą istoriją, per daiktus grįžtančią ir į mūsų kasdienybę. Jono Daniliausko nutapytos medinės skulptūrėlės, tarsi atklydę iš amžių glūdumos, balansuoja ant trapios realybės ribos ir neša savo prigimtinį, žmogaus daliai skirtą liūdesį. 
Kartais natiurmortą dailininkai įprasmina kaip viziją, išplaukiančią iš asociatyvių, pasąmonės suformuotų vaizdinių. Labiausiai tą jaučiame Juozo Vosyliaus „Regėjimuose“, kur dailininko asmeninės patirtys, sujungę buities ir istorinius bei kultūrinius reliktus įgauna sakralinės prasmės. Sakrali šviesa sklinda ir iš subtilių, skaidrios nuotaikos Gražinos Vitartaitės kalėdinių vizijų: čia staltiesė tampa balto sniego paklotu, gėlių vazonas – fantastiniu sodu. Džiaugsmingas spalvų ir nuotaikų fejerverkas švyti Lionės Grigaliūnaitės abstrahuotoje natiurmortinėje kompozicijoje. Svajūnas Armonas savo darbuose įprasmina svajones apie meilę, grožį ir anapusinę realybę, į vieną simbolinį reginį sujungdamas vaisius, moteris, paukščius. Netikėtai, kiek mistiškai atrodo Algimanto Kliaugos natiurmortas „Daiktai iš jūros“: įprasti, buities daiktai, pabuvoję kitoje substancijoje įgavo kitą, paslaptingomis prasmėmis pažymėtą gyvenimą. Rimas Bičiūnas eksponuoja įspūdingą kompoziciją „Raudonas motyvas“, kalbančią apie nuolatinę pasaulio kaitą: daugiabriauniuose daiktų motyvuose perteikta tikra transformacijų fiesta. 
Paroda „Natiurmortai“ – įvairi savo motyvais ir menine forma; ji sukomplektuota kaip kamerinė ekspozicija ir nepretenduoja į menotyrinius apibendrinimus, tačiau ja siekta atkreipti dėmesį į natiurmorto žanrą ir plačias jo raiškos galimybes.

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė