EVOS VASI TAPYBOS PARODA "SPALVŲ SVARSTYKLĖS"

Spalvų svarstyklės

Eva Vasi (Ieva Vanagienė) savo drobėse spalvomis ir linijomis prabyla apie žmogaus būtį. Kiekvieną drobę menininkė pradeda tapyti intuityviai, neturėdama konkretaus plano, vaizdinio, naratyvo. Teptukas tarsi pats vedžioja E. Vasi ranką nuo paletės prie drobės, šokdina potėpius po paveikslo paviršių. Ji tarytum ne tepa dažą ant drobės, bet apvalo drobę nuo baltumos. E. Vasi labiausiai žavi pats tapybos, kūrybos procesas, o ne šios veiklos rezultatai.
Spalva Evos Vasi tapyboje yra jos kūrybos vedlys. Tapytoja kloja dažus sluoksnį po sluoksnio, kol aptinka jos dvasios ir minties virpesius atitinkančią spalvą. E. Vasi kūryboje ieško ir siekia harmonijos. Todėl jai ypatingai svarbu, jog spalvos tarpusavyje nesipjautų, nesirietų, nedisonuotų. E. Vasi nevengia pavojingų, drąsių spalvų kaimynystės ir sugeba suderinti jas.
E. Vasi paveiksluose nuolatos susiduriame su pavakario mėliu. Tokiu mąsliu, jaukiu ir paslaptingu. Dangaus mėlynėje vis išnyra raudonos būtybės, siluetai, formos. Ši spalva puikiai perteikia autorės energiją, laisvę, optimizmą. Tačiau dauguma autorės paveikslų neapsiriboja spalvos galia.
Atsitiktiniai, pasąmonės padiktuoti teptuko pėdsakai drobėje ima asocijuotis su atpažįstamais pavidalais. E. Vasi juos išryškina ir kompozicijos tampa abstrakčių apmąstymų šaltiniu, pojūčių koncentratu, konceptualiomis vienos ar kitos temos reprezentantėmis. Pasakų personažus primenantys drobių veikėjai, žaismingos spalvos transliuoja gilius apmąstymus, tikrą išmintį.
Drobėse leitmotyvu atsikartoja vis kitokią formą ir prasmę įgaunančio paukščio motyvas. Dažnai jis yra žmogaus alterego, trokštantis bendrystės, meilės, laisvės, kovojantis dėl išlikimo, nebijantis kartu su autore išskleisti fantazijos, vaizduotės sparnus ir svajoti. Kartais į E. Vasi drobes įsiveržia liūdesys, bet tai – tyra, vilties kupina būsena. Tarsi tos vilties įsikūnijimas drobėse sklendžia stilizuoti, nematyti, įdomūs, keistoki angelai.
E. Vasi savo kaip tapytojos kelią pradėjo nuo realistinių portretų. Mokantis tapybos paslapčių pas dailininką Rimą Bičiūną, autorę patraukė primityvistinė, naivistinė stilistika. Pastorališki, idiliški daugiafigūriai bendro plano peizažai išnyko iš E. Vasi kūrybinės panoramos jai persikrausčius į Prancūziją. Strasbūre ir vėliau Vogėzų kalnuose autorė atrado savitą braižą.
Evos drobės netikėtai pražydo spalvomis, jose ėmė karaliauti improvizacija ir intelektinis pradas. Ryškiaspalvis koloritas susieja autorę su jos mokytoju R. Bičiūnu ir atskleidžia kitus tapytojos įkvėpėjus. Pirmosios naujo tapybinio etapo drobės primena suprematistinius paveikslus, tačiau E. Vasi nesiekia taisyklingos geometrijos ir vengia aštrių, agresiją spinduliuojančių kampų. Todėl jos kūryboje dominuoja bangavimas, aptakios, organiškos formos.
E. Vasi tapybos tiek idėjiniame, tiek formaliajame sluoksnyje susitinka daugybė dailės krypčių. Jai būdingas ekspresionistis spontaniškumas, kubistinis formų abstrahavimas, fovistinė spalvų gama, siurrealistiniai vaizdiniai, abstraktus mąstymas. E. Vasi imponuoja tokie įvairiapusiški kūrėjai kaip Joan Miró, Marcas Chagallas, Franzas Marcas, Vasilijus Kandinskis. Naujausi autorės kūriniai priartėja prie grynosios abstrakcijos.
Evos Vasi paveiksluose galime aptikti įvairias įtakas, tačiau tapytojos paveikslai originalūs, unikalūs, atpažįstami. Jos kūryba prisodrinta ryškios, išskirtinės pačios autorės asmenybės. E. Vasi išlygina minčių, kompozicijos ir spalvų svarstykles. Iš spalvų ir formų chaoso ji sutveria harmoningą pasaulį.

Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė