EUGENIJOS MARTINAITYTĖS TAPYBOS PARODA

2018 06 21

 Eugenija Martinaitytė

Gimė Kaune, nuo 1955 gyvena Vilniuje. Baigė Kauno technologijos universitetą, inžinierė-ekonomistė, socialinių mokslų daktarė, docentė. Mokslinę disertaciją apginė Valstybiniame vadybos universitete Maskvoje 1979 m. Parašė apie 30 mokslinių publikacijų, dalyvavo rengiant kolektyvines monografijas. 1970-1986 metais dirbo prof. K. Antanavičiaus vadovaujamoje tyrimų laboratorijoje, nuo 1986 metų vadovavo katedrai Vilniaus inžinieriniame statybos institute, nuo 1992 metų – Atviros Lietuvos fondo programų direktorė, vėliau iki 2004 metų vadovavo Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutui. Dirbo docente Vilniaus universitete, VDU, ISM, MRU.
2015 m. Eugenijai Martinaitytei suteiktas meno kūrėjo statusas

Apie save:

Profesinę veiklą praturtina menai. Jų suvokimas, domėjimasis, bendravimas su tos srities žinovais – visa tai interpretuoju savo tapyboje. Iš vaikystės atsiminimų – du paveikslai, tapyti vokiečių dailininkų: vienas – tradicinis peizažas, o kitame pavaizduoti seni namai tarp medžių. Šie paveikslai ir dabar su manimi, o mano tapyboje dominuoja senų namų tema. Traukia senų namų paslaptis, jų sąsaja su aplinka, gamtos vaizdų harmonija.

1979 metais pradėjau lankyti Vilniaus kultūros centro dailės studiją „Paletė“ (vadovas tapytojas Rimas Zigmas Bičiūnas). Nuo to laiko R. Bičiūnas tapo ir mokytoju, ir kritiku, ir patarėju. Jo dėka buvau paskatinta rengti asmenines parodas, dalyvauti bendrose parodose, konkursuose.

1982 metais buvau priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyrių. Meno kūrėjos statusas suteiktas 2015 metais.

 

 Eugenijos Martinaitytės Vilnius

            Eugenija gimė žymaus Lietuvos kelių ir tiltų statytojo inžinieriaus Vladislovo Martinaičio šeimoje. Tai turėjo reikšmės jaunystėje, kai pasirinko inžnieriaus ekonomisto specialybę, nors ją viliojo menas: literatūra, kinas, dailė. Tik apgynusi socialinių mokslų daktarės disertaciją (1979), Eugenija suprato, kad negali gyventi be meno ir nedrąsiai pravėrė duris dailės studijos „Paletė“, kuriai vadovavo Rimas Bičiūnas. Čia ji sparčiai brendo kaip dailininkė primityvistė, palaipsniui augo jos tapybos meistriškumas, ryškėjo subtili menininkės pasaulėjauta. Nuo pat pradžių nutapiusi kelis kamerinius Žvėryno motyvus ir ypač Vilniaus panoramas nuo Tauro kalno, kurioje buvo įsikūrusi „Paletės“ studija, ji suprato, kad Vilnius yra  jos mylimiausias miestas, nors  mėgo keliauti, aplankė daug šalių ir Lietuvos vietovių, su įkvėpimu tapė Kuršių Nerijos, Dzūkijos vaizdus.

            Paroda „Mano Vilnius“ atveria mūsų dailėje naujai pamatytas klasikinio Vilniaus panoramas ir nematytą Žvėryną, labai tikrą, giliai išgyventą, apsuptą dailininkės meilės paprastam, trapiam kasdieniniam grožiui. Išryškėjo lyrinė pasaulėjauta. Ir panoraminiai, ir kameriniai šio miesto vaizdai atsirado jos kūryboje tuo pačiu metu, lygiagrečiai tobulėjo paveikslų atlikimo meistriškumas, stiprėjo dvasingumas ir kompozicijos vienybė. Eugenija įtikina mus, kad Žvėrynas, jo mediniai namai, kuklūs jaukūs kiemai ir ryšys su gamta, ypač medžiais, vertas ypatingo dėmesio, panašiai kaip M. Skudučio tapyboje atrastas kitoks, labai savitas Užupio įvaizdis. Žiūrėdami į dailininkės tapybą jaučiame jos žodžių prasmę, kad ją visada „traukia senų namų paslaptis."
Dr. Nijolė Tumėnienė