ROMUALDO PETRAUSKO TAPYBOS PARODA "DIAGNOZĖ"
Siurrealistiniai, mistiniai, magiški ir mitiniai tapybos pasauliai veriasi Romualdo Petrausko kūryboje. Lietuvos ir pasaulio mastu dailininkas geriau žinomas kaip miniatiūrų autorius (dalyvavęs daugybėje respublikinių ir pasaulinių parodų bei konkursų, ten pelnęs reikšmingų apdovanojimų). Norėtųsi jo tapybosdarbus skirti į dvi dalis: siurrealistines kompozicijas ir portretus. Bet šis perskyrimas yra tik klasifikacijos patogumo dėlei, nes, tą reikia turėti omenyje, tiek vienuose tiek kituose darbuose vaizduojami personažai yra kuo nors panašūs – savo manieromis, tipažu, tapymo stiliumi – jie yra vieni kitų papildiniai. Portretai – tarsi būsimų daugiafigūrinių kompozicijų personažų studijos. Ir nelabai aišku, kas turėtų atsirasti pirma – atskiras personažas, kuris vėliau aplimpa savo bendrais ir įvairiais siužetais, ar dailininkas iš minios pasirenka svarbesniąją figūrą ir vėliau bando ją analizuoti per padidinamąjį stiklą.
R. Petrausko kuriami portretai pasižymi klasikine modeliuote: pakankamai tirštai naudojamas dažas, potėpiai tikslūs, tapybiški arba lygūs (priklausomai nuo kuriamo personažo psichologinio portreto). Veidas atvaizduojamas labai preciziškai, dažniausiai tai senas vyras, kurio raukšlėmis, mimikomis bei jų kuriama nuotaika labai smagu žaisti teptuku. Būtent tokio žmogaus paveikslas veriasi ir R. Petrausko daugiafigūriuose siužetuose. Kitas portretuojamasis, kuris vėliau dažnai išnyra siužetinėse drobėse, yra apvalaus veido, aviatoriaus akinius nešiojantis vyras. Jis rodosi tarsi būtų kažkur už realaus pasaulio ribų gyvenantis tyrinėtojas. O ir kiti dailininko herojai neretai turi kokių nors keistų, nekasdieniškų atributų, tokių kaip įmantrios formos kepurė, kasdienybėje retai naudojami daiktai ir kiti panašūs objektai.
Daugiafigūrės kompozicijos Romualdo Petrausko kūryboje yra siurrealistiškos. Kai kuriose jų vaizduojami žmonių knibždėlynai, kitose – veikėjas vienišas arba lydimas gyvūno. Pirmosios kiek primena Hieronymo Boscho žmogiškuosius skruzdėlynus. Pati vaizduojama aplinka itin sapniška, kupina įvairių mitologinių ir krikščioniškų simbolių. Dažnai darbuose atsiranda keletas planų, kurie visiškai nepaklūsta perspektyvos taisyklėms, o veikiau yra skirtingų erdvių, skirtingų pasaulių perteikimo siekis. Dalyje kūrinių galima pamatyti pasikartojančius personažus (apskritaveidė mergaitė arba berniukas, sukumpęs senolis, keistasis aviatoriaus akiniais prisidengęs vyras). Dažnas ir minios motyvas arba tekančio vandens vaizdinys, kuris simbolizuoja atsinaujinimą, apsivalymą, nuodėmių nuplovimą ar net krikštą. Greta šių detalių neretai paveiksle, šalia pagrindinio veikėjo pavaizduojamas ir gyvūnas. Priklausomai nuo siužeto, jis gali būti mitologinis, reprezentuojantis irealaus pasaulio erdvę, arba naminis – avinas, katinas ar šuo. Pastarieji apjungia praeities ir dabarties kūrinių laiką. Tačiau nors tokie paveikslai atrodo ganėtinai realistiniai, nereiktų pamiršti, kad ypač pasakose gyvūnai būdavo tarpininkais tarp realaus ir antgamtinio pasaulio.
Dar vienas vaizdinys, atsikartojantis įvairių laikų dailininkų kūryboje yra visa reginčios akies motyvas. R. Petrausko tapyboje medžiai, žemė, kai kurie personažai apauga šimtais žvilgančių akių, kurios stebi jas supančią aplinką, magiškojo pasaulio veikėjus ir realaus pasaulio žiūrovą. Pastarasis, nuosekliai apžiūrinėjęs ir vis šokinėjęs nuo vienos detalės prie kitos (žmogaus akis negali vienu metu aprėpti tiek skirtingų planų ir figūrų), staiga iš stebėtojo pozicijos, visai nejučia yra nukeliamas į stebimojo. Tarsi antgamtiška meno kūrinio magija diktuotų savas stebėjimo taisykles ir žiūrovas būtų visiškai įtraukiamas į šį irealų pasaulį.
Menotyrininkė Aurelija Seilienė