VITOS KAMINSKAITĖS tapybos paroda UŽRAŠAI TEPTUKU

PROVERŽIO SPALVOS

Vita Kaminskaitė iki šiol buvo žinoma kaip grafikė,  dirbanti knygų ir lakštinės grafikos srityse, nuo 1964 m. reguliariai dalyvaujanti parodose, kuriose kaskart pateikdavo naujų darbų. Ingrida Korsakaitė knygoje „Gyvybinga grafikos tradicija“ pažymėjo, kad V. Kaminskaitė daugiausia dirba lino raižinio technika, o jos kūryboje „dominuoja apibendrintas, suplokštintas vaizdas, dekoratyvi, gruboka raižysena.“ V. Kaminskaitė, kaip ir daugelis talentingų menininkų, pradėjusių kūrybos kelią XX a. septintajame dešimtmetyje, domėjosi atgimstančiomis modernizmo tendencijomis, gilinosi į liaudies meno tradiciją, ieškojo naujų jos interpretacijos galimybių ir savitų grafinės raiškos būdų. Triukšmingo, konkurencijos nestokojančio meninio gyvenimo sūkuriuose ši mąsli, susitelkusi dailininkė nesiveržė tapti nuolat kritikų minima žvaigžde ir  nesijaudino dėl populiarumo. Ji tyliai dirbo,  o bėgant laikui, pasinėrė į individualius kūrybos procesus ir  tik nedaugelis kolegų žinojo, kas iš tikrųjų dedasi jos dirbtuvėje.

Netikėtas posūkis į tapybą, įvykęs prieš nepilnus ketverius metus, sukūrė savotišką kūrybos fenomeną, privertusį dar kartą atsigręžti į šią menininkę. Stojusi prie molberto, per labai trumpą laiką ji nutapė daugybę energija spinduliuojančių darbų, kurie savo stiliumi nė kiek neprimena nei anksčiau sukurtų grafikos estampų, nei šviesios atminties gyvenimo draugo,  jos vyro Leonardo Tuleikio kūrybos, iš kurios ji, be abejo, daug išmoko ir kuria žavėjosi. Klausydama širdies balso, Vita pasidavė naujam impulsui, vedžiojančiam ranką po neįprastus dažų ir drobės laukus, atvirus nuolat besikeičiančių vidinių pajautų tėkmei. Jos tapybą galima pavadinti gestine, nes ypatingas vaidmuo tenka intuityviam rankos judesiui, plačiais potėpiais formuojančiam abstrakčių pavidalų  paveikslo struktūrą. Įgimta meninė nuovoka ir branda leidžia  greitais, užtikrintais mostais sukurti harmoningą, bet kartu ir emocionaliai įtemptą paveikslo visumą. Tapytojos pasaulyje –  didingame, valdomame stiprių jėgų – nuolat vyksta kova ir judėjimas. Stambios tapybinės masės pinasi ir grumiasi tarpusavy, tačiau jas stumia ne agresijos ar dominavimo, o išsilaisvinimo siekis. Ši tapyba – tai nerimas, susitvenkęs stačiakampėje plokštumoje ir besiveržiantis tolyn į begalybę, kur susiliejęs su didžiąja Visata, galėtų nurimti amžiams. Tačiau tam trukdo paveikslo formatas, ankštoje erdvėje uždaręs tirštai sukoncentruotas dinamines formas, o šios – priešinasi ir  deformuojasi, judėdamos iš centro įvairiomis kryptimis.         

V. Kaminskaitės tapybai daug gyvybės ir emocinių niuansų suteikia jautriai vibruojantis potėpis ir subtili toninė gradacija. Nors jos darbų negalėtume pavadinti monochrominiais –  juose atrandame įvairių spalvų – vis dėlto, pilka yra dominuojanti ir jos panaudojimas padeda giliau suvokti autorės interpretacijų posūkius. Tie švininio liūdesio atspalviai svyruoja nuo tamsios, slegiančios pilkumos iki lengvo, blyškaus švytėjimo arba  akinančiai baltų žybsnių.  Kartais koloritas klampina vaizdą į rudeniškas miglas arba  suspindi skaidriais sidabriškais tonais, o kitąkart užkloja drobę juodu nevilties aksomu.  Beveik visada akompanuoja sodri raudona, kuri išryškina kompozicinį centrą ir aktyvia energija mobilizuoja  emocijas, neleisdama nugrimzti į melancholiją.

V. Kaminskaitės tapyba svyruoja tarp abstrakcijos, natūros, alegorijos. Abstrakčios kompozicijos kartais kelia asociacijų su gamtos formomis, kai kuriose jų ryškėja siluetai, veidai,  užmenantys  apie paslėptą mintį, pasirinktą temą – jos autorė neatskleidžia iki galo, bet vysto įvairių žanrų paveiksluose. Tarp tapytų drobių gali išvysti ir natiurmorte įsikūnijusią poetinę metaforą ir figūrinio paveikslo užuomazgas. Ypatingą vietą šiame kontekste užima sakralinės temos darbai. Iš pažiūros jie atrodo paprasti, labiausiai priartėję prie koloristinės arsininkų tradicijos, liaudies skulptūros plastikos, tačiau čia itin jautriai ir koncentruotai atsiskleidžia dailininkės dvasinė patirtis, žmogaus būties trapumas ir stiprybė. Temos esmei perteikti pakanka kelių intonacijų, pagautų per figūros judesį, nežymią deformaciją, koloritą. Pakrypusi rymančio Kristaus figūra, nuskaidrinta smelkiančios balkšvos šviesos, atrodo tarsi atėjusi iš mūsų kasdienybės: ore sklandančio susimąstymo, liūdesio, vilties. „Pietos“ motina, atsargiai glaudžia pasmerktą sūnų, o jos žvilgsnyje, nukreiptame į savo vidines gelmes –  skausmas ir susitaikymas. Mįslinga nuotaika išsiskiria velaskeziško kolorito paveikslas, vaizduojantis maldai pasiruošusį kunigą. Aukštai iškeltos kunigo rankos, laikančios baltą, it balandžio sparnai, maldaknygę, išreiškia magišką gestą – tarsi stebuklo laukimą, lemtingos akimirkos pradžią. Šis kūrinys savotiškai simbolizuoja tapsmo ir dailininkės kūrybos proveržio paslaptį.

Menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė