Pylimo galerijos naujametinė tapybos paroda "PAVASARIS ATEIS"
Šventinės artėjančių Kalėdų nuotaikos paskatinti dailininkai dovanoja žiūrovams optimistinių jausmų sklidiną dailės parodą. Dramatišką lietuviško ekspresionizmo nuotaiką, daug metų viešpatavusią lietuvių tapyboje, pakeitė žmogaus ir pasaulio atgimimo džiaugsmas, artimas pavasario žaliam nušvitimui. Koloristinė lietuvių tapybos tradicija, subrandinta XX a. lietuvių mene, įgijo naujų bruožų.
Ryškiomis atviromis spalvomis nušvito Jono Daniliausko tautinės savasties tapybinė lyrika. Rimo Bičiūno paveikslai išsiskiria turtinga fantazija, nenuspėjama improvizacija, žaismingu gėrėjimusi netikėtomis kontrastinių spalvų galiomis, perėjus prie meistriškos plono sluoksnio tapybos. Parodoje eksponuojami Jono Čeponio, kurį būtų galima vadinti vienu svarbiausių koloristinės tapybos pagrindų kūrėju Lietuvoje, darbai. Jie stebina spalva, išlaisvinta nuo daiktų pasaulio, jos kontrastinių derinių drąsa, teikiančia milžinišką emocinio poveikio jėgą. Jam artimas į abstraktą linkęs Raimondas Martinėnas, tapydamas gėlių natiurmortą.
Kitas žymus koloristinės tapybos puoselėtojas Leonardas Tuleikis pristatytas ne dramatiškais, o neįprastais optimistiškais, šviesios tarsi pavasarinės nuotaikos darbais. Šiomis savybėmis pasižymi ir dramatiškasis Solomonas Teitelbaumas, sukūręs nepaprastai gaiviu erdvės virpėjimu išsiskiriančius vientisus vaizdus - ekspresyvius, pakylėtus, spalvingus. Jie reiškia sėkmingą sugrįžimą prie impresionistinės tapybos vertybių.
Aloyzas Stasiulevičius tapydamas Vilniaus vaizdus lieka ištikimas savo meniniam stiliui – muzikaliam, ritmiškos struktūros, koloristinės tapybos. Pastaraisiais dešimtmečiais pakito tik tapymo paviršius: dailinikas pamėgo plonesnio sluoksnio tapybą, sumenko faktūrų vaidmuo, bet atsirado ryškesni ritmiški potėpių kirčiai. Paveiksle pradėjo dominuoti viena spalva (dažniausiai balta, raudona, žalia ar mėlyna), praturtinta kitais atspalviais, kurie pastebimi tik iš arti, išlindę iš po pagrindinio spalvinio tono. Jis ir toliau kuria odes Vilniui, jo bažnyčioms bei architektūrai.
Tapybinės ekspresijos jėga prikausto žvilgsnį prie Galiaus Kličiaus, neseniai viešai pripažinto kaip tapytojo, darbų, kuriuose atsispindi teatro gyvenimo dvasia. Naujai suskamba meniškai pateikti šaržo elementai, kuriuos jis originaliai , moderniai plastinėmis priemonėmis įjungia į monumentaliai apibendrintą kompoziciją.
Didžausias netikėtumas - pakylėti, idealūs, supoetinti kasdienybės vaizdai, nutapyti meistriškai, su įkvėpimu, būdingi 2010 m. sukurtiems Vincento Gečo paveikslams. Dailininko, kuris vienas pirmųjų neretai kritiškai vertino kasdieninį gyvenimą 7-ajame dešimtmetyje.
Paroda atskleidžia besikeičiantį dailininkų požiūrį į pasaulį, optimistines dvasines nuostatas, kurios perkeltine prasme pranašauja su pavasariu sugrįžtančią saulę ir šviesias dienas, kai vėl atgis gamtoje spalvos.
Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė