DAUMANTO TOMO PILIPAVIČIAUS TAPYBOS PARODA

 DAUMANTAS TOMAS PILIPAVIČIUS (g. 1977 m.)

2003 metais baigė VDA bakalauro studijas (Monumentaliosios dailės katedra),  
2005 metais – VDA magistrantūrą (Paminklotvarkos katedra).      
2009 m. įgyjo Meno licenciato kvalifikacinį laipsnį.     
Nuo 2012 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2015 m. Lietuvos restauratorių sąjungos narys. 
Surengė septynias personalines tapybos parodas, dalyvavo daugelyje bendrų dailės parodų.          
                                                            * * * * *       
           MANO MIESTAS

            Tai, kas iš tikrųjų patinka, – įkvepia, skatina veikti, uždega. Esu neabejingas XX a. lietuvių dailininkų kūrybai, dauguma jų susiję su Kauno dailės mokykla. Grožiuosi jų tapybos koloritu, figūrinėmis kompozicijomis, natiurmortais, mėgstu paveikslų išbaigtumą, kvėpuojantį, gyvą, tarytum turintį poras paviršių, paveiksluose atsispindinčią tautinę dvasią.           
           2006 m. rengdamas pirmą savo parodą rašiau, kad jaučiu kažkokį skolos jausmą Vilniui – čia užaugau, šis miestas mane formavo. Dabar matau, kaip sunku išsaugoti tai, kas vaikystėje prie jo traukė ir buvo man labai brangu, todėl skubu, kol nepasikeitė tie aukštų medžių vaizdiniai iš vaikystės, bažnyčių siluetai, panoramos. Jie tarytum kviečia, primena ir kažko laukia. Imu drobę, pieštuką, teptuką ir stengiuosi kurti, noriu daryti taip, kad pačiam būtų patrauklu.   
           Taigi, plėtoju dialogą drobėje su savo miestu, stengiuosi jį išsaugoti, perteikti tokį, koks yra gražus ir svarbus. Kalbinu pastatus, o jie  dažniausiai atsako – tampa motyvais, spalvomis, dėmėmis, formomis, kompozicijomis.        
           Turiu savus estetinius orientyrus dailės pasaulyje. Studijos VDA, restauratoriaus darbo patirtis, kelionės po Europą padėjo pažvelgti plačiau į vizualinę žmogaus saviraiškos erdvę. Ženklūs čia įspūdžiai iš Italijos ir Prancūzijos. Senųjų Europos tautų kultūra suteikia daug pasitikėjimo ir tikėjimo žmogiškumu, sielos atsparumu įvairioms XXI a. dvasinėms deformacijoms. Norisi pabrėžti šviesiausius Paryžiaus mokyklos dailininkų sukeltus įspūdžius, impresionizmo, kitų modernizmo krypčių įtaką, jos man asocijuojasi ir dera su lietuvišku grožio ieškojimu. Stebiu ir matau, kad Europos meistrų paveikslai labai skaidrūs, kviečiantys į šviesą. Kaip tai atsitiko? Turbūt ne tik dėl saulėto, šviesaus klimato ir jūros pakrančių perregimumo, bet ir skaidrumo mintyse, tarpusavio santykiuose, moralėje, tradicijų saugojime. Visa tai suformavo skaidrų, drąsų, aiškų ir nenuobodų pasaulio matymą jų paveiksluose. Noriu kaip jie matyti pasaulį, kad galėčiau egzistuoti ne apgaulinguose pseudo realybės simuliakruose,  o tikrovėje, kurią gimdo šviesa. 

                                                Daumantas Tomas Pilipavičius