STASIO JUSIONIO KŪRYBOS PARODA

Stasys Jusionis

Gimtojo krašto peizažai

Peizažas, kurį mato Stasys Jusionis – tai Lietuva, kurios liko nedaug, kurios nebėra, kuri lieka atmintyje, savo vaikystės, jaunystės ir draugų prisiminimuose. Tai Lietuvos kaimas.
Tai K.Donelaičio, Žemaitės, J.T.Vaižganto, B.Brazdžionio žemė.

Parodoje eksponuojami įvairiu laikotarpiu tapyti Lietuvos peizažai. Pristatomi ir pastarųjų šešerių metų darbai. Jie apibendrina, susintetina, abstrachuoja Jusioniškus motyvus. Tapyba dabar kyla jau ne iš natūros, o iš širdies, atminties ir patirties. Ekspresyviai įtaigiai pakartojamos kompozicinės struktūros, patirtos nuotaikos ir įspūdžiai.        
Eksponuojamas ir autoportretas su mistišku, dažnai kituose kūriniuose pasikartojančiu šokančių vaikų rateliu, primenančiu autoriui kažką svarbaus iš vaikystės.                                                                  

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė, apibūdindama dailininko kūrybą, rašė:

„Kalbėdami apie Stasį Jusionį, mes prisimename ištisą epochą, kuri jau stovi už  šio dailininko darbų ir už jo biografijos. Stasys Jusionis –mūsų dailės patriarchas, o jo kūryba yra vienas iš kertinių ramsčių, sudarančių XX amžiaus II pusės Lietuvos tapybos pamatą. Jam, drauge su kitais iškiliausiais savo kartos menininkais, likimas skyrė būti tais  ledlaužiais, kurie  lemiamu metu, praėjus pokariui, 7-e dešimtmety   pralaužė sąstingio ledus ir išvedė mūsų dailę į kūrybos laisvės erdvę, padėjo išugdyti  koloristinės, ekspresyvios tapybos tradiciją, kuri  dabar vadinama nacionaline mokykla.“

„Jo kūryba –universali ir individuali - iš pažiūros atrodo labai vientisa, bet jos raidoje  atsiskleidžia daug meninių ir žmogiškų aspektų. S. Jusionis yra kūręs įvairių žanrų drobes: portretus, natiurmortus, figūrines kompozicijas, bet pilniausiai save išreiškė peizaže -  jis tapo mūsų peizažinės tapybos klasiku, sukūręs savitą sintetinio, ekspresyvaus peizažo tipą,  jį visą laiką tobulino, varijavo,  perteikdamas savo pasaulėjautos ypatumus.  Dailininkui nereikėjo ypatingų temų, originalių siužetų, ar net vaizdingų metaforų - visa, ką galima pasakyti apie šios žemės būtį, žmogaus išgyvenimus, jis sudėjo į lietuviško kaimo peizažą, kur dominuoja  pakelės medžiai,  pamiškės, piliakalniai, medžiuose paskendę sodybos“

„Stasio Jusionio darbai atrodo labai paprasti ir suprantami, bet iš tikro jie yra labai koncentruoti: impulsyvia, greita tapyba dailininkas taikliai pagauna motyvo charakterį, būdingą nuotaiką ir apibendrindamas išryškina tai, kas svarbiausia. Per šiuos paprastus peizažus jis išreiškė ir gamtos dramatizmą, ir žmogišką nostalgiją,  džiugesį, o taip pat-  ypatingą dvasinį ryšį su savo kraštu, žeme ir egzistencine būtimi. Tai perteikta ne tik charakteringais mūsų gamtai kraštovaizdžiais, bet ir kūrinių plastika, tapybiniu mąstymu. Profesionalios tapybos įgūdžius (didžia dalimi perimtus iš postimpresionistinio modernizmo) jis meistriškai jungia su liaudies meno principais. Tautodailė, įvairiai paveikusi  daugelio Lietuvos dailininkų kūrybą,  S.Jusioniui atskleidė intuityvaus mąstymo ir giluminio santykio su savo kraštu klodus. Jo tapyboje dominuoja  peizažai, kur beveik nėra liaudiškos atributikos, tačiau ryšys su liaudies skulptūros plastika jaučiamas vaizdų formose: jos yra nenuglūdintos, šiurkštokos, kresnų proporcijų, „sugula“ į sukauptą lakonišką kompoziciją, pabrėžia vaizdo paprastumą, nuoširdumą. Banguojantis formų ritmas, pasikartojantys spalvų sąskambiai teikia kūriniams muzikalumo, kuris pasireiškia lyrine nuotaika, dažnai persipinančia su nerimu.“

„Dailininko darbuose vieningai jungiasi kontrastiškos nuotaikos, ypač  būdingos rudens peizažams. Rudenio gamtos atspindžiai – ne kiekvienam dailininkui įveikiama užduotis, dažnai ir subrendę tapytojai vengia panašių motyvų, prisibijodami nuslysti į banalumą, paviršutinišką spalvinį dekoratyvumą – tuo tarpu, S.Jusionio peizažuose šis metų laikas  yra giliai įprasmintas: čia perteiktas skausmingas, prieštaravimų kupinas gamtos grožis. Kai kuriose drobėse tapytojas jautriai pagauna tą ribinę būseną, kuomet gamtoje, kaip ir žmogaus gyvenime, dar spindi saulė, džiugina jos kaitra, bet staiga pūstelėjęs  vėjas,  žvarba primena artėjančias permainas, kažko pabaigą, gal būt – pradžią. Gamtos permainingumas, gyvybingumas išreikštas per įvairius metų laikus, skirtingais gyvenimo etapais. Dailininkas ryškina apšvietimo kontrastus, kompozicinę dinamiką, potėpio ekspresiją.“

„Dar viena charakteringa Stasio Jusinio kūrinių savybė – jo peizažų intymumas, kuris labai savotiškai dera su monumentaliomis formomis ir veržlia, emocinga tapyba. Vienok,  kamerišką nuotaiką dailininkas sukuria fragmentišku komponavimu, vizualiai priartindamas prie žiūrovo motyvą. Dėka labai išraiškingos pastozinės faktūros medžių masyvai ir kiti objektai atrodo regimai apčiuopiami – taip kyla artimo kontakto su gamta pojūtis, materialaus ir dvasinio prado susiliejimas.“

„Kūrinių nuotaiką kuria spalva. S. Jusionis - vienas ryškiausių mūsų kolorito meistrų - šia tema reikėtų atskiro aptarimo ir tinkamo ir tinkamo dailininko kūrinių įvertinimo.“

Tapytojas Viktoras Vizgirda, apibūdindamas dailininko kūrybą, rašė:

„Stasys Jusionis yra vienas ryškiausių peizažistų pokario Lietuvoje. Jo spalvingi, daugiausia rudeniniai gamtovaizdžiai nuotaikingai perteikia lietuviškos gamtos, senų stuobrių, rudeninėm spalvom žėrinčių ar pavasarį skaidriai žydinčių medžių žavesį. Nusidriekusios kalvelės, daubų ežerėliai, bėgantieji kalneliai, senos ir apsamanojusios sodybos vešlios augmenijos tankumynuose jungiasi į darnią visumą. Visa jo kūryba yra sodriai grubių potėpių spalvinis žaismas. S. Jusionis sąmoningai transformuoja lietuvišką gamtovaizdį pagal savo prigimtį. Jo peizažų architektūra visad yra sucementuota į apibendrintą ir ryškų kontrastų ansamblį.“