DALIUTĖS IVANAUSKAITĖS grafikos paroda
SUSITIKIMAS SU DALIUTĖS IVANAUSKAITĖS KŪRYBA
Daliutė Ivanauskaitė – aktyviai kurianti ir kultūrinėje veikloje dalyvaujanti menininkė, nors vilniečių nelepina parodomis. Gerai apmąstytos, subrandintos jos darbų kolekcijos, džiuginančios įvairių Lietuvos bei užsienio miestų žiūrovus, Vilniuje paskutinį kartą buvo demonstruotos 2011 m. Solidus autorės grupinių parodų sąrašas, tarp kurių - tarptautinės grafikos bienalės, trienalės, šiuolaikinės dailės projektai. Ypač žinoma grafikė mielai laukiama užsienio parodų salėse, iš kur neretai grįžta su reikšmingais apdovanojimais. Šiemet ji buvo apdovanota prizu Ispanijoje vykusioje 39-oje tarptautinėje mažosios grafikos bienalėje ADOGI, o 2012 metais laimėjo Didijį prizą „Raimundo Cela“, Tarptautinėje grafikos parodoje „IMPRIMA 2012“ Brazilijoje.
Susitikimas su Ivanauskaitės kūryba mus perkelia į transcedentinės minties ir meninių pajautų pasaulį. Spalvotuose linoraižinio lakštuose, kur veriasi abstrakti erdvė ir ryškėja painios migruojančių formų trajektorijos, atpažįstame seniai pasiilgtą mėlyno vakaro tylą, nenusakomą sodų žydėjimo svaigulį bei bauginančią miško tankmės paslaptį. Tai - vizualios meditacijos, gaubiamos lengvos poetinės skraistės, asociatyviai perteikiančios ryšį su visur esančia gamta ir asmeniniu esaties išgyvenimu.
D. Ivanauskaitės kūriniai - giliai simboliški, nors jų simbolinėj raiškoj nėra literatūros. Pasikliaudama „grynosios formos“ jėga dailininkė vysto kosminio visuotinumo idėją, kurios aktualumas neišblėso nuo M. K. Čiurlionio ir Vydūno laikų. Šiuolaikinių technologijų suteikta galimybė pažvelgti į mikro ir makro pasaulį suformavo naujus meninio pasaulėvaizdžio kontūrus, aprėpiančius begalinės materijos egzistavimo formas su jų užkoduota energija, judriomis struktūromis ir nesuskaičiuojama ženklų sistema. Ieškodama kelių, padedančių atskleisti gyvybės virsmo, amžinybės prasmę, menininkė klajoja linijų, spalvų ir formų labirintais, palikdama savosios atminties pėdsakus. Neįspėjamais ženklais virsta ritmiškai atsikartojantys daugybiniai paveikslo elementai, linijos, faktūriniai raizginiai. Grafikės plėtojami ir modifikuojami jie kuria neaprėpiamos būties iliuziją. Begalybę pabrėžia ir dailininkės pamėgtas fragmentinis bei frizinis komponavimas ar išsidriekusi horizonto linija, formaliai žyminti ribą tarp dangaus ir žemės. Tačiau pažvelgus atidžiau, atrodo, kad ši riba tik menama, o vaizduojami pavidalai - tai žemės atspindys skaidrioje visatos erdvėje, kurioje vykstantys procesai - nenuspėjami ir efemeriški. Tai byloja ir ažūrinė paveikslų struktūra, lengvu raizginiu dengianti viršutinį plokštumos sluoksnį. Autorės pinamo linijų tinklo sluoksniškumas ir erdviškumas išryškina muzikalią vaizdų prigimtį, kuri kiekvienoj kompozicijoj atsiskleidžia savaip. Kartais ji suskamba kaip akordas tyloje (Noktiurnas V. 2017), kai kada - sugaudžia lyg galinga šviesos blyksnių polifonija (Miškas. 2012). Ivanauskaitės darbų esminis elementas - šviesa; jos judėjimas, blykčiojimas, sklidimas, smelkimasis nulemia kompozicinę struktūrą ir nuotaikų kaitą.
Siekdama tobulos savo idėjų interpretacijos, dailininkė sukūrė savitą braižą, kuriam įgyvendinti prireikė neeilinio profesinio meistriškumo. Sunku patikėti, kad jos filigraniškos graviūros atliktos linoraižinio technika! Kiekviena grafikės įrėžta ir nugludinta linija prabyla kaip švariai skambanti styga. Čia nerasime nereikalingo judesio, atsitiktinės detalės ar brūkšnio. Subalansuotoje turtingų, virpančių struktūrų visumoje atsiskleidžia išgryninto, lakoniško Ivanauskaitės stiliaus esmė.
Ne vienas dailėtyrininkas yra atkreipęs dėmesį į Ivanauskaitės kūrybos sąsajas su Japonų grafika. Norėtųsi išskirti vieną jų aspektą - aukštus estetinius kriterijus, kurių primatas didele dalimi lėmė autorės darbų sakralumą. Grožio išgyvenimas, kaip aukščiausia būties kategorija, dailininkei yra siekiamybė, skatinanti kurti; kiekviename paveiksle ji įgauna vis kitą išraišką. Nesunku suvokti, kodėl nuosekliai besivystantis Daliutės Ivanauskaitės meninis braižas radikaliai nesikeičia - nes jis neišsisemia.
Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė