ALOYZO STASIULEVIČIAUS TAPYBOS PARODA

2020 01 24

STASIULEVIČIAUS METAI

2020 m. sausio 28 d. Pylimo galerijoje atidaroma tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus darbų paroda. Joje eksponuojami per 2019-uosius  metus dailininko sukurti paveikslai bei keletas ankstesnių darbų iš „Muzikinio“ ciklo.

Praėjusiais metais dailininkas surengė porą personalinių parodų – Kėdainių šv. Juozapo bažnyčioje eksponavo „Kristaus kančios istorijos“ ciklą, o Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – „Muzikinį“ ciklą. Tai buvo  muziką ir vizualinius menus jungiantis projektas „Dailės ir muzikos kūrėjų vizijos”, inicijuotas ansamblio „Musica Humana“ įkūrėjo prof. Viktoro Vizgirdos.

Šioje parodoje autorius tęsia „muzikavimą“ ant drobės. Apie Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų muzikalumą poetas Marcelijus  Martinaitis dar 1989 m. rašė: „Daugelis jo darbų ciklų sukuria fugos ar didesnės muzikinės formos įspūdį. Dažnai grįžtama prie tų pačių motyvų, juos kartojant įvairiose spalvinėse, ritminėse situacijose. Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai, kaip ir muzika, išreiškia amžinybę ir liūdesį laiko tėkmėje“.

Aloyzas Stasiulevičius sako: „Klausydamas muzikos regiu konkrečius gamtos vaizdus, išgyvenu praeitį dabartyje. Atgimsta skausmingi ir džiaugsmingi įvykiai. Muzika mane nukelia į erdvės tolius, žemė, dabartis nutolsta. Sunku grįžti į realų gyvenimą. Skambant muzikai tarsi sklendžiu erdve, išgyvenu dvasinę ekstazę. Viduje nesibaigia melodijos, jos skamba, suteikdamos dvasinės energijos. Muzika – tai garsų energija, muzikų prikeliama gyvenimui mumyse. Iš paveikslų taip pat sklinda energija – spalvų, plastinių formų magija, žaismas. Daug kartų esu stovėjęs prie Rafaelio Madonos Drezdeno galerijoje ir prie Van Gogo šedevrų. Iš paveikslų sklido tokia jėga, kad jaučiausi „apšvitintas“ jos.“  
Kalbėdamas apie dailės ir muzikos sąsajas, tapytojas A. Stasiulevičius sako: „Ritmas plastiniuose menuose labai svarbi ir neatsiejama kompozicijos dalis. Jis ir muzikos, melodijos jungiamoji dalis. Aukšti tonai muzikoje kyla vertikaliomis linijomis aukštyn. Žemi tonai tarsi vaikšto lėtu ritmu pažemiais. Žemės spalvomis dailininkai netapo dangaus, dangaus toliams reikia ultramarino, kobalto. Drobės plokštuma yra lyg tuščia erdvė, kurią dailininkas turi užpildyti spalvomis ir formomis. Muzikoje šią tuščią erdvę užpildo ritminiai garsai. Plastiniuose menuose atsikartoja spalvos, faktūros, linijos. Kompozicija kuriama kartojant formas, spalvų atspalvius, ypač reikšmingi yra faktūrų žaismai. Muzikoje melodijos kartojamos keičiant tonaciją.“

Filosofo Krescencijaus Stoškaus vertinimu, A. Stasiulevičiaus paveikslų muzikalumas nėra nei graikiškas (apoloniškas, pitagoriškas), nei lietuviškas (čiurlioniškas ar truikiškas). „Man labiau krinta į akis, kad pastarųjų metų jo kūryba apimta stipraus nerimo. Kartais net įniršio. Ji stebėtinai veržli, ekspresyvi, dramatiška, net tragiška. Jo spalvos tiesiog rėkte rėkia. Ypač plytinės. Tik mėlyna ramesnė, mąslesnė. Bet ir ji skverbiasi į dangų. O dramatizmas šiurpina net tada, kai spalvos stebėtinai baltos. Tas unikalus baltumas dar ir sakralizuoja bei sukilnina dramatizmą. Linijos lūžinėja aštriai duriančiais kampais, monumentalios klostės smarkiai veržiasi į viršų. Čia net galėčiau pasakyti, kad jis eina beveik su bethoveniška muzika. Bet tada reikėtų pridėti, kad jis eina ir su šekspyrišku teatru, ir su Mykolaičio - Putino vėlyvaja poezija”, – sako K. Stoškus.