VYTAUTO KASIULIO KŪRYBOS PARODA

VYTAUTAS KASIULIS (1918–1995): METAMORFOZĖS

Parodoje eksponuojama Martyno Tinfavičiaus kolekcija, surinkta per dvidešimt pastarųjų metų, įsigyjant Vytauto Kasiulio kūrinius iš tarptautinių aukcionų bei privačios dailininko sūnaus Vytauto Victoro Kasiulio kolekcijos. Dalis šių kūrinių papuošė neseniai pasirodžiusį pirmą išsamų dailininko kūrybos albumą. Parodoje eksponuojami originalūs, atpažįstamo braižo kūriniai, sukurti XX a.6–8 deš. laikotarpiu.

Dailininkas Vytautas Kasiulis (1918 Simnas – 1995 Paryžius) – vienas iš tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių menininkų tarpo. Prancūzijos sostinėje po karo apsigyvenęs ir kūręs dailininkas laikomas XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos atstovu, jo kūrinių gausu pasaulio muziejuose ir meno galerijose. Prancūzų kultūros įtaka suteikė ryškų postūmį Vytauto Kasiulio kūrybos raidai, naujos meninės tapatybės paieškoms. Į savo svajonių miestą Paryžių jis atvyko būdamas subrendęs menininkas, atsivežęs nemenką surengtų parodų ir sukurtų kūrinių bagažą. Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios dailininkas pasižymėjo gabumais, darbštumu ir energija, studijų metais pelnė ne vieną apdovanojimą už kūrybinius pasiekimus. 1944 metais į Austriją ir Vokietiją išvykusio tobulintis dailininko likimą nulėmė karo baigtis – į Lietuvą sugrįžti tapo nebeįmanoma. Tuo metu didelė lietuvių inteligentijos dalis pasitraukė iš tėvynės, kūrė egzilyje. 1946 metais Breisgau Freiburge įsteigus dailės ir amatų mokyklą, V. Kasiulis dirbo pedagogu, kūrė, surengė personalinių parodų. Akivaizdūs šio laikotarpio meninio stiliaus pokyčiai artimiau susipažinus su vakarietiško meno kryptimis – šviesėjantis ir skaidrėjantis koloritas, polinkis į dekoratyvumą, ornamentiškumą.
1948 metais nepaisydamas nepriteklių, dailininkas pasiekė savo išsvajotą Paryžių. Trokšdamas įsitvirtinti autoritetingoje meninėje aplinkoje daug dirbo. Dailininką netruko pastebėti kolekcininkai ir galerijų savininkai: 1949 metais amerikiečio R. Duncano galerijoje buvo surengta pirmoji V. Kasiulio paroda. Po metų menininkas pradėjo eksponuotis Ch.-G. Stiebelio galerijoje, o  nuo 1954 metų jo darbai buvo eksponuoti Berlyne, Niujorke, Klivlande, Toronte, Stokholme, Kopenhagoje, Ženevoje ir kt. Europos ir šiaurės Amerikos žemyno miestuose.

Paryžiuje susiformavo ir V. Kasiuliui būdinga stilistinė maniera, pasižyminti rafinuotais spalvų sąskambiais, žėrinčiu koloritu, lengva formų stilizacija. Anot dailininko kūrybos tyrinėtojos Laimos Bialopetravičienės: „Dailininkas tobulino dar jaunystės laikais atrastą savitą formos tapymo metodą, kai vaizdas savo struktūra primena negatyvą, iškylantį iš tamsesnio fono šviesių potėpių blyksniais“. Figūrinėms kompozicijoms jis rinkosi įprastus Paryžiaus gatvės motyvus ir personažus: muzikantus, šokėjus, cirko artistus, knygų ar gėlių prekyvietes, dailininko dirbtuvių, kavinių scenas. Tapybinėmis improvizacijomis, spontaniškumu, spalvų fejerverkais, V. Kasiulis sukūrė šventišką, nekasdienį reginį, įkvėpusį lietuvių poetą Henriką Nagį įtaigiam „Rojaus sodų“ vaizdiniui.

Dailininkas dirbo daugybėje sričių: tapė aliejumi, guašu, akvarele, pastele, piešė ir iliustravo, kūrė litografijas ir linoraižinius.

 
Ilona Mažeikienė

Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė