VYTAUTO KAUNO TAPYBOS PARODA

 Spontaniškas ir nuoširdus gamtos atvaizdas

              Nuo spalio 13 iki 31 d. Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) eksponuojami tapytojo Vytauto Kauno kūriniai, vienijami intriguojančiu parodos pavadinimu          
              „pasiesARTy. Paupy dainavo vėjas…“.

              Nuoširdumas ir spontaniškumas tapyboje    
              Vytauto Kauno tapyba yra ne tik profesionali, bet ir nuoširdi. Nuoširdumas (tiek jo tapybos atveju, tiek apskritai) yra savaime susijęs su tiesos sakymu. Šiuo atveju menininkas kuria savąją tiesą apie pasaulio tikrovę ir jį patį dažnai nustebinantį gamtos grožį. Gal būt ir nesąmoningai siekdamas pabrėžti nuoširdumą savo drobėms jis suteikia gana paprastus pavadinimus (pvz., „Gėlė ir drugelis“, 2020m., „Krokodilas su mėnuliu“, 2020m., „Mėnulis su krokodilu“, 2018m.). Tapybos nuoširdumas yra susijęs su giliu noru suvokti ir perteikti kintančios gamtos niuansus, o tuo pačiu ir išlaikyti paveikslą lyg judantį pasakojimą, kuris dėmių ir linijų pagalba kontrastuoja su visu tuo ką regime ir nepastebime kasdienybėje, apie ką mastome, bet giliai net nesugebame suvokti (pvz. „Ežeras eina į dangų“, 2019 m., „Paupy dainavo vėjas…“, 2020 m.).        
              Vyt. Kauno kūryboje atsiranda vietos ir kitam tapybos elementui – gana aktyviam spontaniškumui ⁽Pvz. žr. „Žvaidždės šviesa lašėjo į ežerą“, 2019 m.). Apie spontaniškumo fenomeną dailėje meno kritikai yra teigę: „meno kūrinys - tai menininko spontaniškumo padarinys. Spontaniškumas nevaržo kūrybos laisvės, su­teikia menininko kūriniams individualumo. Tapyboje forma išgaunama ne linijomis, o spalvomis. Spalvos nebūtinai turi būti tokios kaip tikrovėje, svarbu jas sumaišyti ir išdėstyti taip, kad būtų išgautas reikiamas optinis efektas“^[1].      
              Kadangi tapyboje Vyt. Kaunas tikrai atranda vietos spontaniškai ir natūraliai vaizduosenai, todėl jo paveikslai tarytum priartėja prie „Art Informel“ dailės, kažkada vadintos beformiu menu (pvz. „Paupio pilys“, 2019 m.) Šio meno apologetai-abstrakcionistai propagavo gana spontanišką tapymo procesą, kartais net specialiai ignoravo formų kūrimo ir komponavimo normas^[2]. „Art Informel“  ideologija sufleruoja mintį, kad Vyt. Kauno tapyba yra laisva interpretacijoms, akimirksniu gebanti sužadinanti regos juslę, priversti mus keliauti asociacijų labirintais, apie kurių deriniuose gimstančias prasmes ne visada turime išankstinę nuomonę.

              Gamta – pamatinis grožis         
              Vyt. Kauno plėtojamas vizualinis pasakojimas gimsta greitais teptuko potėpiais, gana atvira spalvų žaisme ir savųjų ribų nepaisančių plokštumų konfliktu (pvz. „Debesis nusileidęs į ežerą, sutiko rojaus paukštį“, 2020 m.) Dėl to gali atrodyti, kad menininkas tvirtai yra išvystęs nuosavą, tik jam aktualią meninės kalbos gramatiką, kuria tik jis pats ir vadovaujasi. Gal būt iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad menininko plėtojama kalba neturi aiškios sistemos, nesiremia meno istorijoje įprasmintomis dogmomis.    
              Deja, reikia nuvilti taip manančius, sistema egzistuoja ir ją lemia vaizduojamojo objekto grožis. Menininkas stebi gamtą, registruoja šviesos kelią aplinkos paviršiais, žavisi kintančiais tikrovės daiktais (pvz. „Balta šviesa apkabino ežerą“ (2), 2018 m., „Du debesys aplankė vandenis“, 2020 m.). Apie tai jis gana tiksliai pats pasakoja savo laiške: „Savo tapybos kalba noriu parodyti tikrovę kurioje gyvenu. Abstrakti forma padeda atskleisti tai kas neparodoma, nenusakoma, nematerialu. Kiekvienas paveikslas tarsi portalas į kitą pasaulį, kviečiantis žiūrovą pasivaikščioti staiga atsivėrusiame nebūtų spalvų, šviesų ar mitologinių struktūrų pasaulyje“^[3].      
              Taigi, Vyt. Kauno tapybos sistema yra padiktuota pačios gamtos. Kompozicijos gimsta iš pasigrožėjimo gamtos kūriniais akto ir noro juos (gamtos tvarinius) įamžinti. Grožis yra visuotinai reikšmingas, jis apsinuogina kūrinio atsiskyrime nuo pasaulio, bet tuo pat metu savyje išlaiko aktualius pasaulio ženklus. Taip Vyt. Kauno atliekamas kūrybinis darbas formuoja tamprų dialogą tarp gamtos grožio ir meno kūrinio grožio (paveikslai – tai lyg savotiška skirtingų grožių dialogo arena). Apie gamtos grožį, formuojantį menininko pasaulį, kūrėjas panašiai svarsto: „[…] ten (menininko pasaulyje – R. V. pastaba) vėjas dainuoja keistas dainas. Ten medžiai myli audras. Ten už horizonto šviečia geltona žvaigždė. Ten debesis perpjauna žvaigždės šviesą^[4].     

              Neapibrėžtumas
              Taigi, net labai efektyvios formos, spalviniai deriniai, potėpio drąsa mums vis tiek sugestijuoja gamtos grožį, kurio buvimas lėmė menininko audringus pasakojimus paveikslo plokštumoje. Tyrinėdamas regimąjį pasaulį menininkas taip pat išbando ir mūsų reakcijas į jame egzistuojančias formas, įvykius, pasikeitimus ir net konfliktus (pvz. „Kažkur žemės pakrašty“, 2019 m., „Pelėdos ir žuvys rudenį nori skristi į pietus“, 2020 m.). Galiausiai, kaip jau yra pastebėjęs meno kritikas Ernst Hans Gombrich (1909 – 2001), panašiais atvejais iškyla abstraktumo pamatinė problema, t. y. jo (abstraktumo) atviras neapibrėžtumas^[5]. Abstraktumo problemą, kuri mano manymu yra tik privalumas šiuolaikinio meno kūrybos kontekste, taip pat yra nulemta nefiksuoto laiko ir erdvės. Būtent apie tai samprotauja ir pats Vyt. Kaunas: „… mano pasaulis neturi laiko ir sienų, mano pasaulis pačiam žemės pakraštyje. […] Ten akimirka virsta amžinybe“^[6].  
              Vyt. Kauno abstrakčioji tapyba patvirtina Walter’io Benjamin’o (1892 – 1940) mintį apie tai, kad abstraktusis menas nėra skirtas objekto kolektyvinei recepcijai^[7]. Vyt. Kauno tapyba kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, ir kviečia kiekvieną atskirai (už)megzti individualizuotą dialogą su vaizduojamu / perteikiamu objektu, reiškiniu, įvykiu, etc.      
              Analizuoti abstraktų kūrinį pasitelkus vien tik logiką yra nevaisingas ir energiją švaistantis aktas. Vyt. Kauno tapyba rodo, kad logosas (protas) yra pats už savęs, pirmumo vietą užima juslinė ir / arba intelektinė abstrakcija. Šiuo atveju Jacques Derrida (1930– 2004) pastebi, kad „[…] tapymas […] vienodai skyla į išorę ir vidų, o išraiška jau yra pradėjusi vesti jausmą iš jo paties, ji jau pradėjusi jį išstatyti ar vaizduoti“^[8].      
              Abstrakčioje tapyboje vyrauja netikėtumų siekis, kuris ir sudaro bendrą paveikslo kompoziciją^[9]. Galiausiai Vyt. Kaunas savo spontaniška, nuoširdžia ir abstrakčia tapyba rodo paveikslo sampratos ardymo esmę. Anot Wolfgant Welsh (g. 1946) „ […] tai, kas anksčiau sudarė paveikslo visumą, dabar išskaidoma dali­mis, specifikuojama ir pateikiama žiūrovui. Tai nepaprastai plati paletė […]^[10]“ leidžianti skirtingai asociatyviai ir jusliškai suvokti pasaulį.       

              Аpibendrinimas   
              Pabaigai galima teigti, kad Vyt. Kauno tapybos nuoširdumas, abstraktumas, siekis atverti vidinį gamtos grožį, nesuteikiant griežtų nuorodų vis tik treniruoja meno vartotojo / žiūrovo regą ir vaizduotę. Menininkas išbando žiūrovo pastabumo ir imersiškumo (įtaigumo ir įsitraukimo į kūrinį) galią. Tokiu būdu mes grožimės ne tik Vyt. Kauno sukurtais savosios aplinkos atvaizdais, bet per juos linkstame apmąstyti ir nuosavas, beveik nepastebėtas ir / arba atidžiai netyrinėtas aplinkas.

                                                            Prof. dr. Remigijus Venckus       
                                                            Medijų menininkas ir kritikas