JUSTINOS ADOMAVIČIENĖS TAPYBOS PARODA

Dailininkė J. Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010 – 2012 m. lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos Edukologijos Universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje Meno terapiją. 2014 m. dailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, o nuo 2015 m. J. Adomavičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė nemažai autorinių parodų, aktyviai dalyvavo pleneruose, grupinėse parodose ir konkursuose Vilniuje, Kaune, Alytuje, Nidoje, Palangoje, Ignalinoje, etc.

            J. Adomavičienės tapyba byloja apie jausmus ir išgyvenimus. Lakoniškais pavadinimais tituluodama savo paveikslus, autorė nedaugiažodžiauja, bet akimirksniu neria gilyn. Dailininkei rūpi ne tik individualūs išgyvenimai, autentiška subjekto patirtis (kur tapyba atlieka savianalizės funkciją), bet ir intuityviai motyvuotas bandymas prisiartinti prie pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų. Tokiu būdu J. Adomavičienės kūryba sugestijuoja aktyviai veikiančią intuityvistinės estetikos kryptį.

            Intuityvistinei estetikai yra būdinga savianalizė, o pati meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta. Kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud (1896 – 1948), iš nepažinto – kito, gimsta noras pažinti save. Šiuo atveju J. Adomavičienė siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri yra jossielos pasinėrimas į savąjį Aš; t. y. ieškantprasmės dailininkė tarsi savanoriškai „panyra į save“. Šiuo atveju ne tik J. Adomavičienė, bet ir kiti šiuolaikiniai abstrakcijų kūrėjai labai dažnai tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link. Filosofas George Bataille (1897 – 1962) tokią menininkų savianalizę vadina vidine patirtimi; čia savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link.

            Adomavičienės tapyba išbando ir žiūrovo jausmus, t. y. skatina jį (žiūrovą) dalyvauti priešais akis vykstančioje potėpių audroje ir apmąstyti vidines, ne tik visiems žmonėms bendrai aktualias, bet ir jam pačiam individualiai svarbias dramas. Šią audringą J. Adomavičienės potėpių sistemą provokuoja šiurkšti realybė. Dailininkei rūpi tai, kad natūralistiniai vaizdai neužgožtų žodžiu grindžiamai artikuliacijai nepavaldžios abstrakcijos ir autentiško vidinio tikrovės išgyvenimo.  

            Formalūs potėpiai rodo, jog autorei aktualu siekis skatinti asociacijas, gimstančias žiūrovų sąmonėje, meistriškai subtiliai sudirginti jų jusles. Harmoningame vaizde ne visada pastebimas aiškiai ir griežtai išreikštas kompozicijos centras. Akis mielai klaidžioja paveikslo plokštumoje, seka potėpį po potėpio, stebi jų susikirtimus ir išsiskyrimus. Atrodo, kad akimirksniu susidaro įspūdis apie tai, jog ekspresyvūs potėpiai tarytum rangosi kūrinio paviršiuje ir visiškai nebetilpdami paveikslo formate, akimirksniu išsiveržia į mūsų gyvenamąją erdvę.

            J. Adomavičienės tapyba atrodo esanti lyg natūraliai susikūrusi terpė, kuri neturi jokių konkrečių bendrysčių su mūsų gyvenamosios aplinkos daiktais. Atsiveriantis polėkis interpretacijai ir galimybė fantazuoti apie tai, kas yra regima kūrinyje, sugestijuoja Umberto Eco postuluotą „atviro kūrinio“ koncepciją. „Judantį“ ir „atvirą“ kūrinį mąstytojas vadino tokį, kuriuo autorius nediegia jokios aiškiai perskaitomos suvokimo schemos.

            Abstraktūs kūriniai nesiekia perteikti objekto kolektyvinei recepcijai. Jie lemia išvadą apie tai, kad abstrakti tapyba nesiekia būti vartojama kuo didesnės auditorijos. J. Adomavičienė skatina abipusį meno ir jo vartotojo suartėjimą net ir tada, kai tikrasis tapytojos išgyvenimas, jos patirtis, minčių ir jausmų audra lieka visada vartotojui tiesiogiai neprieinami. J. Adomavičienės paveikslai sudaro grupes, kurių vaizdingumas asocijuojasi su tapybiška ir harmoningai sutverta poezija.

Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS

Vilniaus Gedimino technikos universitetas