NAUJA PARODA ...1943 - 2020 ...
Privačių meno kolekcijų parodos susilaukia vis didesnio meno mylėtojų susidomėjimo – čia galima atrasti mažai žinomą savo mėgstamo autoriaus kūrinį bei pamatyti kiek kitokį, nei klasikinėse ekspozicijose kūrybos kontekstą. Kolekcija yra gyvas organizmas, kurio atsinaujinimą liudijantys renginiai nepraranda nūdienai reikalingo aktualumo ir intrigos.
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius. Didesnė dalis šių klasikų darbų jau yra iškeliavę ir papuošę kitas privačias erdves, o jų vietą užėmė ne mažiau svarbūs autoriai, kurie formuoja dabartinius galerijos kolekcijos kontūrus. Nors rinkinys buvo pradėtas kaupti spontaniškai, jis greitai įgavo aiškią viziją. Rinkti ir populiarinti profesionaliosios lietuviškos tapybos palikimą, atsižvelgiant į jos įvairovę ir kultūrinį savitumą nėra toks paprastas uždavinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Greta XX amžiaus pradžios ir tarpukario menines mokyklas menančių klasikų galerijoje galima išvysti vis jaunesnių kartų dailininkus, kurių santykis su savo šalies kultūriniu identitetu būna itin individualus ir daugiabriaunis. Nuostatas apie tradiciją ir lietuviškumą mūsų dienomis pakoregavo ir populiarėjanti išeivijos dailė, kuri lokalinį tapybos kontekstą praturtino naujomis vakarietiškomis srovėmis – jos pristatymui kolekcijoje skiriamas itin nemažas dėmesys.
Naują požiūrį į lietuviškos tapybos vyksmą padeda atskleisti parodos struktūra, kuri išlaiko darbų išdėstymo tvarką pagal sukūrimo metus, nepriklausomai nuo to, kur dailininkas gyveno ir kūrė, kuriai priklauso kartai bei meninei krypčiai. Dėka tokios eksponavimo koncepcijos išeivijos dailininkai yra visiškai integruojami į mūsų dailės panoramą, kitą vertus – greta sukabinti vienmečiai skirtingos stilistikos kūriniai žiūrovui leidžia susidaryti sąlyginai objektyvią nuomonę apie tam tikru laikotarpiu vykusius meno procesus ir įvertinti kūrusių asmenybių bei jų įgytų kultūrinių patirčių skirtumus. Kita vertus, kolekcijoje atsidūrę kūriniai ne visada yra tipiški savo laikmečiui ar kūrinio autoriui – kartais tai gali būti ankstyvas, paties dailininko seniai pamirštas darbas...
Paroda prasideda Jono Buračo, Adomo Varno, Česlovo Janušo, Viktoro Vizgirdos darbais, kuriais didžiuotųsi bet kuri garbinga kolekcija. Šių autorių peizažai, nutapyti 5-ąjame dešimtmetyje, laiko atžvilgiu dar nedaug tenutolę nuo tarpukario epochos, todėl tarp Lietuvoje ir išeivijoje kūrusių dailininkų tuo metu nėra išryškėjusi labai aiški takoskyra. Realistine, kartais romantizuota tradicija sukurtoms drobėms oponuoja tik V. Vizgirdos ekspresionistinės interpretacijos, bet jos taip pat atsineštos iš tarpukario modernistinio sąjūdžio.
6-ąjį dešimtmetį pristatančioje dalyje dėmesin krinta ryškus kontrastas tarp santūrių, Lietuvoje sukurtų realistinės tendencijos darbų ir šmaikščios paryžietiškos Vytauto Kasiulio tapybos. Gana nevienalytis atrodo 7-as dešimtmetis – įdomu pastebėti skirtumus kad ir tarp dviejų, tuo pat metu emigracijoje kūrusių dailininkų drobių – tarpukario modernėjančia realizmo tradicija dvelkiančio Miko J. Šileikio peizažo ir ekspresyvios konstruktyvistinės Juozo Bagdono abstrakcijos. Einant gilyn į ekspoziciją ir artėjant link mūsų dienų tapybos, gausėja meninių tendencijų, tapybinių braižų įvairovė, o taip pat ryškėja galerininkų teikiami šiandieninės kūrybos prioritetai. Subjektyvūs kūrinių atrankos aspektai yra vienas iš kolekcijos privalumų, suteikiantis galimybę polemizuoti ir permąstyti išankstines suformuotas nuostatas. Parodoje – tarsi nedidelėje lietuviškos tapybos oazėje kiekvienas lankytojas gali atrasti sau artimų darbų ir pasimėgauti aukšta meno kultūra.
Gražina Gurnevičiūtė
Dailėtyrininkė