PO VASAROS ATOSTOGŲ - NAUJA PARODA

Prie molberto - pasimatymas su savimi

Gimiau 1964 m., Valkininkuose, kuriuos supa garsios gamtos turtais Dzūkijos girios bei raistai. Manau, kad ne vieną kūrėją įkvėpusios gimtojo krašto apylinkės bei mažiau kam žinomas, bet itin vertingas Valkininkų medinės architektūros lobynas ir buvo mano pirmieji dailės mokytojai, mokę spalvų, formų bei faktūrų.

Augau šeimoje, kurioje polinkis į kūrybą, piešimą, dailę buvo būdingas daugeliui, tad savo vaikystės pomėgiu piešti namiškių nei stebinau, nei išsiskyriau iš kitų. Augindami mus, du brolius ir dvi seseris, tėvai daugiausiai dėmesio skyrė mokydami mus darbštumo, atsakomybės, padorumo, dėmesio bei pagarbos žmonėms. Esu jiems už tai labai dėkinga, nes tai ir liko pagrindinėmis gyvenimo vertybėmis.

1983 metais įstojusi į Vilniaus kooperacijos technikumą sostinėje likau iki dabar. Šeima, sūnaus bei dukters gimimas, namai, darbas ilgus metus neleido rasti laiko savo pomėgiui, bet tą vidinį balsą su metais girdėjau vis labiau. Didžiausias ačiū vyriui ir vaikams, kurie paskatino ir palaikė, kai leidau sau vėl tapti mokine ir 1992 metais pradėjau studijas Vilniaus dailės mokykloje, o vėliau baigiau ir kitus dailės meno paslaptis leidusius pažinti mokslus. 

Tapymas tapo man vienu iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Akimirkos, kai galiu pradėti tapyti laukiu kaip pasimatymo. Turbūt tai ir yra pasimatymas, tik tas pasimatymas yra su savimi pačia. Dažniausiai atėjusi prie švarios drobės negaliu aiškiai pasakyti, ką noriu sukurti, koks bus rezultatas. Kartais nėra jokios, net nujaučiamos, idėjos, tik begalinis noras tapyti, kurti. Tačiau netrukus rankos ima maišyti spalvas, atsiranda pirmi potėpiai, spontaniški brūkštelėjimai, užtiškę lašai, pirmieji figūrų ir formų kontūrai, kurie ima vedžioti mano teptuką, reikalauja vienokių ar kitokių spalvų ir galop tarsi išpasakoja tuo metu mano viduje glūdėjusią emociją, nuotaiką ar istoriją, kuria norėjau pasidalinti. Todėl vieni darbai yra ryškesni, šviesesni, plastiškesnių linijų, prisotinti smulkių detalių, kituose dominuoja aštresnės formos, grubesnės figūros ir tamsesnės spalvos, bet visi darbai yra tarsi dalis manęs. To, ką mačiau, girdėjau, patyriau. Man atrodo, kad jie įvairūs, kaip ir mūsų visų gyvenimai. Dėl tos pačios priežasties man artimesnė ir įdomesnė yra abstrakcija, simboliai, vaizdiniai, asociacijos, kurias kiekvienas pajuntame, pamatome ir interpretuojame savaip – vėl gi, kaip ir gyvenime.

Esu labai dėkinga Pylimo galerijai ir galerijos komandai už man labai brangią galimybę pristatyti Jums savo darbus šiose erdvėse.

Labai tikiuosi, kad žvelgdami į juos rasite tai, kas artima, pažįstama ir brangu Jums.

Nuoširdžiai Jūsų
Laima Kukučionienė