NEMATYTAS SILVESTRAS DŽIAUKŠTAS

 Nematytas Silvestras Džiaukštas

Silvestras Džiaukštas – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių tapytojų, figūrinių kompozicijų meistras, Lietuvos respublikinės premijos laureatas ir Lietuvos SSR liaudies dailininkas. Jis visą gyvenimą išliko ištikimas kaimui, jo gamtai ir žmonėms. Mylėjo jo stebuklingo kolorito žaliuojančią  gamtą ir žmones, jautriai pergyveno socialinius pokyčius, bei iš to kylančias dramas dėl  kaimo kolektyvizavimo ir urbanizavimo, o taip pat dėl karo pasekmių. Tokį mes pažįstame tapytoją iš jo ilgai trukusios kūrybos bei eksponuotų kūrinių parodose. Pirmąją individualią kūrybos parodą jis surengė 1978 m., sulaukęs 50 metų. Parodos kataloge buvo įvardintas 391 paveikslas, iš kurių buvo daug didelių darbų, kurių didžioji kraštinė siekė nuo 2 iki 2,5 metro.  S.Džiaukštas buvo nepaprastai kūrybingas dailininkas, panašiai kaip A.Savickas, L. Tuleikis, A.Stasiulevičius. Tapė impusyviai, ekspresyviai, plačiais potėpiais, ilgai siekdamas sumanymo tobulos meninės išraiškos.

Šioje parodoje pristatomi kameriniai tapytojo paveikslai (išskyrus “Mergaitės portretas” ir “Sėdinti kambaryje”): 11 ankstyvųjų, 8 iš pastarųjų dviejų dešimtmečių ir 14 kompozicijų su žirgu, kurį jis itin vertino kaip didžiausią žmogaus draugą nuo kaimo laikų. Buvo net sukūręs 1974 m. jausmingos tapybos giliai jaudinantį paveikslą apie atsisveikinimą su žirgu, nuožmios kolektyvizacijos metais. Žirgų ciklą dailininkas pradėjo 1970 m. ir tapė beveik visą gyvenimą. Tai buvo be galo nuoširdi,  virpanti tapyba, šviesi, sklidina gėrio ir grožio, kartais skaidri, lengva, lyg persišviečianti kaip akvarelė. Tarsi būtų tapytojo sielos atgaiva po dramatiškų pokario kaimo gyvenimo vaizdų ir sunkaus kaimiečio darbo, slegiančių karo apmąstymų bei žmonijos ir kultūros likimo, kuriuos buvome įpratę matyti S.Džiaukšto monumenataliuose darbuose.  Kameriniai paveikslai įvairių netikėtų kompozicijų, nuostabaus kolorito ir harmoningos paveikslo visumos. Ypač tie, kur vaizdai skęsta erdvėje ir potėpių judėjime, prarasdami prisirišimą prie žemiškų dalykų. Juose atsiskleidžia S.Džiaukšto dvasingumas, lyriškas mąstymas, įgimtas jautrumas sudėtingiems ir skambiems šaltiems ir šiltiems žalios spalvos tonams, mėlynos švytėjimui ir raudonos akcentams. Tai būdinga ir kitiems nuotaikingiems įvairių motyvų kūriniams, eksponuojamiems šioje parodoje.

                        Dr. Nijolė Tumėnienė