KVIEČIAME Į NAUJĄ PARODĄ

 Moters spalvos

Pylimo galerijoje pristatoma paroda pasakoja apie moters paveikslo universalumą tapyboje. Ekspozicija sudaryta iš kūrinių, sukurtų XX a. pabaigoje – XXI a. Beje, visi darbų autoriai – vyrai, ši aplinkybė paskatino atitinkamą žvilgsnį į parodą.

Moters įvaizdis tapyboje visais laikais keitėsi priklausomai nuo vyravusių stereotipų, grožio etalonų, visuomenės gyvenimo būdo. Nors mūsų laikais reikalavimai moteriai gerokai išaugo, o jai skiriamų vaidmenų ratas neribotai išsiplėtė (nuo motinos arba nepriekaištingos išvaizdos manekenės iki ambicingos karjeros siekiančios profesionalės), tačiau jos prigimtinės savybės siejamos su moteriškumu tebėra tikroji stiprybė ir paslaptis. Būtent apie tai - Pylimo galerijos paroda.

Žiūrovas turės galimybę atsiriboti nuo paviršutiniško kasdienybės bruzdesio, įkyriai peršamų šiuolaikinės grožio industrijos standartų, painių  socialinių kazusų ir pasinerti į sodrią jausmų, būsenų erdvę, filosofinių apmąstymų rimtį. Tradiciniai moters įvaizdžio aspektai  – motinos, mūzos, gyvenimo palydovės – paveiksluose nusidažo naujomis spalvomis ir tampa netikėtais atradimais.

Stabtelėjus prie atskirų darbų atsiveria kiekvieno autoriaus individualus santykis su kūrybos objektu, o per tai – temos gelmė ir daugiasluoksniškumas. Moteris įgauna daugybę pavidalų. Tai – visur ir visada esančioji (Palemonas Janonis), pakylėtoji iki sakralumo (Aloyzas Stasiulevičius), amžinosios šventės ir džiaugsmo nešėja (Rimas Bičiūnas), poetiškoji (Jonas Daniliauskas), aistrų kurstytoja (Vincentas Gečas), romantinių svajonių įkvėpėja (Svajūnas Armonas), ramybės uosto sergėtoja (Galius Kličius), protėvių išmintį puoselėjanti (Leonardas Tuleikis). Taip pat, kai kurių autorių drobės neleidžia pamiršti, kad kiekviena moteris turi savo vardą, išskirtinius bruožus bei realų gyvenimą  –  tai byloja Solomono Teitelbaumo ir Vlado Karatajaus psichologiniai portretai.

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė