KVIEČIAME Į NAUJĄ PARODĄ

Lina Beržanskytė Trembo

Pradžia

Tapybos paroda

Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų, ištirpstu visatos galybėje, kurioje nėra sąvokos „laikas“. Besileidžiančios saulės šviesa atspindi Kuršių mariose amžinybę ir ramybės saldumą. Tai vieta, kur visad norisi sugrįžti, kurios visad ilgisi siela ir prisipildžius stebuklingos gamtos kerų prasiveržia nauju impulsu kūryboje. Keletą metų teko dažnokai ten lankytis, galbūt todėl naujajame cikle pastebiu, jog nesąmoningai mano kūryboje pirmauja gamta, meilę kuriai atskleidžiu per figūrines kompozicijas.

Tapybos ciklas ,,Pradžia‘‘ – naujausi, šilčiausi ir nuoširdūs manojo pasaulio atspindžiai drobėse (išorinio pasaulio matymas vidinio stebėtojo žvilgsniu). Man visad yra ir bus svarbu kas išgyventa, išjausta, o ne sugalvota. Todėl niekad iš anksto nedarau eskizų. Man tapyboje improvizacija – įdomiausia, vedanti ir išlaisvinanti jėga.

Stebiu, kaip rytas praskleidžia nakties tamsos šydą, įleisdamas šviesos spindulį gimstančiai pradžiai ir suvokiu: gamtos cikliškumui nėra pabaigos, viskas apsisuka ratu ir vėl sugrįžta į būseną – pavasaris.Tik žemiško laikinumo ir trapumo pojūtis, stebint ir matant save, savo besikeičiantį kūną ir mąstymą, gina minčių labirintais vis gilesnėm spalvom pritarti, kad amžinybėje pabaigos nėra. Klaidžioju ir mėgaujuosi savo pasąmonės srautuose, tarsi tapymas man būtų gydomoji terapija, o spalva paliktų drobėje nematomo, bet jaučiamo pasaulio atspindžius.

Norisi, kad paveiksluose apsigyventų gėris, todėl kas kartą stovint prie dar nepaliestos drobės tarsi ją užkalbu, lyg stovėčiau po vaivorykšte, sugerdama visą šviesą, šilumą ir  per kūrybą paskleidžiu pasauliui, palikdama laisvę žiūrovo vaizduotei.

Tebūnie, kas man vidiniu žinojimu matoma – telieka su manimi.

Juk subtiliausias džiaugsmas įprasminantis kūrybą – kai žmogus, priėjęs prie paveikslo, tiesiog jį pajaučia, nes jam tai artima, suprantama be žodžių ir jokių paaiškinimų.