Pylimo galerija atveria duris į naujus, puikių parodų kupinus metus!
Pasikartojantys motyvai - tikėjimas spalva
Martino Jankaus tapyba nepasiduoda bet kokioms pastangoms ir siekiams klasifikuoti ją pagal žanrinius, stilistinius, idėjinius ar kitokius “-istinius” ypatumus. Menininkas eina “grynosios” tapybos tobulinimo, spalvinės substancijos, emocinės raiškos gryninimo, sakralizavimo keliu, tam tikra prasme artimu teosofiškam dievoieškos keliui, kai įvairiausiais būdais ar metodais bandoma įrodyti, įteisinti Dievo egzistenciją, jos neišvengiamumą, tikėjimo santykį su visa apimančiu įvairialypiu matomu ir jaučiamu Pasauliu.
Pagrindinis M. Jankaus “kūrybinių paieškų metodas” - suteikti spalvai tokią jėgą, niuansų begalybę, atsietą nuo “gamtinio paviršiaus” imitacijos pagundų, kai paveikslų peizažiniai pavadinimai tikrai nenuveda klaidinančiu peizažinės interpretacijos keliu, o tik padeda juos kataloguoti ar palengvina nuotaikos, pojūčių skalės sklaidą, tarsi pasufleruoja minorinės interpretacijos pajautos suvokimo kryptį… Tapytojas nėra spalvų hedonistas, kuriam koloristinės variacijos tampa savitikslėmis, žaidybinėmis šaradomis. Kiekviename jo darbe juntama aiški egzistencinė, metafizinė, spalvinė motyvacija, - spalvos, jų santykis, dėmių dermė, ūksmingų šešėlių ir šviesų santykiai, vizualinių ženklų sankaupa, ženklų, fiksuojančių subtilias, niuansuotas emocijų, sąmonės, pasąmonės blyksnių diagramas, sistemos, kur per spalvą, atspalvius siekiama pajusti metafizinius pasaulio pažinimo slėpinius, pasiekti idealų, intelektualų santykį su “atsispindinčiu” paveikslinėje materijoje pasauliu.
“Ruduo turgeliuose”, “Birželio vakaras” - tik nuorodos, o ne romantinių, simbolistinių peizažų pavadinimai, - čia pavadinimui teikiama tik tonaciją nusakanti reikšmė. Visos emocijos slypi spalvoje, vos numatomoje horizonto linijoje, reljefo, jame ištirpstančio praeivio kontūre.
Martino Jankaus tapybos darbuose susipina aibė emocijų, bet man didžiausias jo kūrinių vertės įrodymas yra meistriškas gebėjimas spalvų sambūrį, susitelkusį drobės paviršiuje, paversti visagaliu paveikslinės raiškos dėmeniu, padedančiu išreikšti tokias subtilias, ribines emocijas, nenusakomą jausenos, atmosferos mirgėjimo kaitą, kai klampioje spalvinėje materijoje pavyksta pagauti tą nenusakomą akimirką: prieš sutemstant, brėkštant, priš nukrentant šalnos pakąstiems lapams, pirmam lietaus lašui, ar į slėnį nusileidžiant miglai, nakčiai, prieš nusijuokiant ar prieš pravirkstant.
Martino paveikslai kupini laukimo ir ilgesio, nežinios, skaidraus, o kartais ir klampaus nerimo, jis - tarsi ribinių jausmų, nuotaikų kolekcionierius (kaip vienas iš Umberto Eco personažų, kolekcionavęs rūko įvaizdžius mene), visagalybę suteikia spalvai, nenusakomiems violeto, ochros ar pilkumos niuansams.
Žiūrovus, pratusius prie atpažinimo džiaugsmo, gali trikdyti M. Jankaus paveikslų slėpiningumas. Kai kam gali kilti noras traktuoti šiuos kūrinius vienašališkai, tik kaip abstrahuotą peizažą, ar romantizmo, simbolių kupinus vaizdinius. Tai būtų klaidus kelias iki tikrųjų menininko skleidžiamų emocijų, nuotaikų, siekio įminti nepažinaus pasaulio keliamus mįslingus klausimus.
Suvokti tapytojo kūrybą, sugebėti ją pajusti, nueiti “siūlomu” jausmų metafizikos keliu galima tik atsisakant reikalauti išorinio atpažinumo požymių, stengiantis pagauti lyrines ar, atvirkščiai, itin dramatiškas emocijas, pajusti, kad ir pats menininkas eina itin sunkiu pažinimo keliu, kiekvienam spalvos blyksniui, niuansui suteikdamas ne tik estetizmo kupiną svorį, bet ir spalvinės “teosofijos”, spalvinės visagalybės prasmę.
Vaidilutė Brazauskaitė