Dailininko ERNESTO ŽVAIGŽDINO tapybos paroda
Kiekvieno jauno žmogaus kelias į meno pasaulį yra individualus, savitas, dažnai pažymėtas vaikystės svajonėmis, ne/pasitikėjimu savimi, vienų ar kitų gyvenimo peripetijų vejamas: vieni menininko profesiją pasirenka studijuodami aukštosiose ar specialiose dailės mokyklose, kiti – genami vidinės intuicijos, nenumaldomo noro kurti ar stumtelėti buvusio mokytojo. Ernestas Žvaigždinas tapybos nesimokė jokioje dailės mokykloje, tačiau žvelgiant į jo sukurtus paveikslus, to nepasakysi. Ką davė žmogui gamta/Dievas – neatimsi. Tai lyg stebuklas, lyg tas nešlifuotas deimantas, kurį patrynus – žiba ir pelenuose, – jis savo nuoseklia tradicine kūryba tvirtai įsirašė į Lietuvos tapytojų gretas.
E. Žvaigždinas gimė 1956 03 13 Klaipėdoje. Šiame, romantika dvelkiančiame mieste, kurio krantus skalauja Baltijos jūros ir Kuršių marių bangos, o siauras senamiesčio gatveles gaivina nežaboti vėjai, – prabėgo jo vaikystė, čia jis baigė Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija) ir Klaipėdos universitetą, kuriame eilę metų dirbo dailininku. Rimtai menu E. Žvaigždinas pradėjo domėtis tik baigęs vidurinę mokyklą, paskatintas dailininko ir buvusio piešimo mokytojo, Petro Gužo (1933 – 2013). Jis imasi vaikystės svajonės – tapybos. Pradžioje tapė nedidelio formato peizažus. Nuo 1974 m. jis pradeda su savo paveikslais dalyvauti liaudies meno parodose.
Per ilgus metus tapytojo kūrybinis braižas susikristalizavo į savitą, gerai atpažįstamą stilių, paremtą gamtos ir architektūros laisva, kiek abstrahuota improvizacija ar grynai spalvingomis abstrakcijomis. Tačiau tapytojas nevengia ir figūrinių kompozicijų, ir moterų aktų tapymo. Kaip abstrakcijos ar architektūriniai motyvai, taip ir jo sukurti aktai, figūrinės kompozicijos remiasi intuityvia tapybine improvizacija. Tai tik menamas vaizdas į tikrovę, nutapytas impulsyviai, kiek impresionistiškai ekspresyvia tapybine forma. Reikšminga turbūt yra tai, kad tapytojas savo paveikslų niekada netapo iš natūros, kaip daugelis tapybos meistrų tai daro. Jis savo kūryboje tiek vaizdu, tiek spalvomis, faktūromis ar piešiniu improvizuoja. Daugiau ar mažiau realiais, lyg ir atpažįstamais, spalvingais architektūriniais motyvais jis užpildo paveikslo erdvę, ar stipriais, ilgais, dažnai grynos spalvos deriniais sukuria žaismingai plastišką ir emocionaliai paveikų kūrinio erdvėlaukį. E. Žvaigždino tapybos braižas gana spontaniškas, ekspresyvus, spalvingas ir savitas, – kompoziciškai bei spalviniai gerai subalansuotas, dekoratyvus. Ieškoti jo paveiksluose socialinių, politinių ar kitų motyvų – beprasmiška. Tapytojui rūpi spalva, paveikslo koloritas, kuris gali būti šiltas, – rusvų, rausvų, gelsvų tonų ir pustonių ir, gali būti labiau šaltų tonų: melsvų, žalsvų, pilkų, tačiau jį vis tiktai domina šiltas, jaukus ir visada aktyvus paveikslo koloritas. Tapo jis sodriai, pasinaudodamas ir platesniu teptuku, ir špachteliu, – sodriais dažų srautais sukurdamas spalvingą kiek reljefingą, faktūriškai raiškų paveikslo paviršių, pasižymintį impulsyvumu, savotišku romantišku gaivališkumu ir visą tai aktyviai veikia žiūrovo jausmus...
E. Žvaigždinas yra surengęs daugybę savo asmeninių tapybos parodų Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Rusijoje, gimtajame mieste – Klaipėdoje.
Jo paveikslų turi įsigiję JAV, Australijos, Europos, Lietuvos kolekcionieriai, privatūs dailės mėgėjai. E.Žvaigždinas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Menotyrininkas Petras Šmitas