KVIEČIAME Į NAUJĄ PARODĄ

PRANAS BUTKEVIČIUS

Pranas Butkevičius gimė 1920 m. vasario 23 d. Angirių kaime, Kėdainių apskrityje, bajorų šeimoje. Piešti pradėjo jaunystėje, ant gimtosios Šušvės krantų. 1940 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, bet dėl lėšų stygiaus studijų tęsti negalėjo. Nuo to laiko iki pensijos dirbo geležinkelyje, karo metais - budėtoju, vėliau - inžinieriumi - dispečeriu (iki 1947 m. Kaune, vėliau – Vilniuje). Tačiau kurti jis niekada nesiliovė ir tapė paveikslus visą gyvenimą. Mokėsi iš P.Sezano, A.Matiso, A.Gudaičio, arsininkų ir kitų dailininkų, jam daug padėjo draugystė su V.Karatajumi. 1975 m. Pranas Butkevičius išėjo į pensiją ir su žmona Janina išvyko gyventi į savo sodybą Dumsių kaime Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijoje. Čia, gamtos prieglobstyje, atsidėjo menui, tapybą derindamas su drožyba. Dumsiuose nutapė gražiausius savo paveikslus, čia drožė kryžius, koplytstulpius, medžio skulptūras. Palaipsniui aplinką pavertė parku, o sodybą – muziejumi. Pranas Butkevičius nutapė apie 300 paveikslų, kurių dalis yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Armėnijoje, Latvijoje, Estijoje.

Profesorius VLADAS KARATAJUS:

Pranas buvo apsišvietęs, gerai išstudijavęs dailę, tad labai organiškai peržengė ribą nuo gamtos kopijavimo iki sintezavimo. Jo profesionalumas absoliučiai laisvas - gauna impulsą ir improvizuoja. Jis tarsi žaisdamas kūrė - tai jo gyvenimas.     

Menotyrininkė, dr. DALIA KARATAJIENĖ:

Nors Kauno meno mokykloje dėl materialinių sunkumų Pranas tesimokė tik vienerius metus, tačiau piešė, tapė ir drožė skulptūras visą gyvenimą. Betarpiškai gamtoje atlikti Prano Butkevičiaus piešiniai, kuriuose jis fiksavo gamtovaizdžius, bažnyčias, liaudies architektūros paminklus, kaimo namelius su dvišlaičiais stogais, byloja ne tik apie menininko dėmesingumą aplinkai, bet atskleidžia jo gebėjimą lengva, eskiziška linija perteikti vaizduojamos vietos nuotaiką. Ją piešiniuose neretai pastiprina gamtos motyvų atspindžiai vandenyje ar virš namų pakibę debesys. Tapyboje emociškai įtaigaujančia plastine raiška menininkas prabilo ne iš karto. Ankstyvieji, dar pokario metais sukurti jo peizažai bei natiurmortai yra realistiški, nors juose jau esama formos apibendrinimų, kurie buvo daromi, matyt, paveikslo kompozicijos stilingumo ir jausminio paveikumo vardan.  Tapydamas ir piešdamas menininkas nuolat savarankiškai gilinosi į XX a. ankstyvojo modernizmo srovių – impresionizmo, postimpresionizmo, fovizmo, ekspresionizmo dailininkų kūrybą. Iš jos mokėsi sąlygiškesnių, dekoratyvesnių vaizdavimo būdų. Ilgainiui jo tapomas peizažas virto spalvų ir pastozinių potėpių susiliejimo lauku, praturtėjo gilesniais emocinės pagavos niuansais. Atsisakęs gylio formavimo iliuzijos bei realistinės trimatės daiktų modeliuotės, gamtos apsuptyje skendinčių pastatų, besistiebiančių medžių erdvines caharakteristikas Pranas formavo tirštu reljefišku potėpiu, dažnai niveliuojančiu aštrius objektų kontūrus ir ribas. Todėl jo nutapytieji medžiai, natiurmortuose žydinčios gėlės virto miglotu savo prototipų vaizdiniu, regisi, tuoj išnyksiančiu gaivalingoje reljefinės paveikslo faktūros audroje. Įvairiakrypčiai potėpiai, kartais susiliejantys, skirtingas spalvas ar skirtingus jų atspalvius nesudėtingai kompozicijai suteikia judrų, vitališką pobūdį, o kartais – net dramatizmą.