NAUJA PARODA
Dailininkė FILOMENA LINČIŪTĖ –VAITIEKŪNIENĖ
Dailininkės kūryba pražįsta vis naujomis spalvomis ir sudomina naujomis temomis. Per pastaruosius metus ne kartą teko lankytis jos parodų salėse.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė gimė Žemaitijoje, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, 1965 metais baigė Dailės akademiją, kur mokėsi scenografijos meno. Lietuvos dailininkų sąjungos narėnuo 1967 metų. Daugelio scenografijos projektų Lietuvos teatruose, Lietuvos televizijoje ir Lietuvos kino studijoje, tapybos parodų autorė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma per 100 dailininkės sukurtų scenografijos eskizų, kostiumų ir elementų iš kino filmų.Dirbo televizijoje kūrė scenografiją ir kostiumus. Ji – pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ dailininkė, „Piterio Peno“, „Liudviko XIV“, „Raudonkepuraitės“ scenografijų autorė Akademiniame teatre, Kauno dramos teatre sukūrė scenografiją spektakliams „Karalius Motiejukas, „Juodoji komedija“ ir kt., Kauno muzikinio teatro operečių „Rozmari“ ir „Silva“, taip pat baleto „Aušrinė“ dailininkė. Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė filmų „Virto ąžuolai“, „Kelionė į rojų“ , „Mano vaikystės ruduo“ ir kt. dailininkė, sukūrė scenografijas televizijos spektakliams „Barbora Radvilaitė“, „Heda Gabler“ ir kt.
Filomenos visas gyvenimas yra pašvęstas kūrybai, todėl tai, kas sukurta – sunku ir išskaičiuoti.
Atsivėrusios platesnės galimybės keliauti, džiugina menininkės sielą. Taip gimė tapyti kelionių ciklai. Pasirinkusi ekspresyvią tapybos techniką, ji veda į savo spalvų šventę: nematytus kraštus, tik jai vienai suprastas nuotaikas ir gyvenimo akimirkas...
Taip ji atranda Maroką. Dailininkės pačios žodžiais tariant: „Dykumos smėlis su alsinančiu vėju Siroku, vandenyno bangos, begalinės tolumos, nusėtos alyvmedžiais ir neprijaukinamais arganų medžiais, Atlaso kalnai, slepiantys rūsčius veidus ir ištisas minias...,vieniši kupriai, apkrauti asilai..., ir žmonės, žmonės...“
Iranas užbūrė Filomeną tarsi sustojusio laiko oazė...„Irane senovės paminklų be galo daug – rašo keliautoja. – Ypač Persepolyje. Čia jie ir šiandieną oriai byloja apie kadaise gyvavusį nuostabų miestą – šlovės ir turtingumo simbolį. O ir islamas Irane paliko savo ženklus. Vaizdai taip užburia, kad imi galvoti, jog ne viskas pavaldu laikui. Dabar tik saulė keičia dekorą...
Ir visos tos erdvės pilnos juodų angelų – nuostabiai gražių Irano moterų, vilkinčių juodą rūbą. Tai peizažui suteikia keisto monumentalumo ir užbaigtumo, - tarp dangaus mėlio, dykumų ochros tie juodi angelai...“ – gražiau už pačią dailininkę nepasakys niekas.
„O kas gi labiausiai įsiminė Indijoje? – užduoda pati sau klausimą parodos autorė, ir pati atsako: „Būta aplink daug gražių ir džiaugsmingų dalykų - saulė, paukščių čiulbesys, džiunglių grožis, šventyklos, išlikusios senosios Assamo gentys su savo etnosu ir dar daug daug visko...“
Filomena drauge su kitais lietuvių ir indų dailininkais, dalyvavusiais kultūriniame projekte eksponavo savo darbus didžiulėje parodoje, kuriai buvo paskirta viena gražiausių Assamo sostinės Džipuro parodų salė. Darbai sulaukė didžiulio susidomėjimo. Menas – vienija žmones ir tautas. Ir čia buvo tartas Filomenos svarus žodis. Matytus įspūdžius ji pateikė Vilniaus meno mylėtojams parodoje: „Kitokia Indija“ (2018).
O, kiek romantiškų jausmų sukėlė Vilniui skirta paroda „Medžiai ir bokštai“! (....) Siaurutės gatvelės, tarsi alkūnės užsilenkia, slėpdamos vienišus keleivius, tarsi vėles klaidžiojančius rudens lapų sūkuriuose, ar vakaro žarų šviesoje... Į dangų šaute šauna baltų bažnyčių kuorai, lyg gulbės, nesutepti nei laiko nei gyvenimo audrų, o įsikniaubę į lietsargius , galynėdamiesi su rudens vėju praeiviai, ištirpsta vakaro prieblandose...Kiek daug meilės miestui, lengvų, jausmingų ir spalvingų potėpių!
2022m. organizuotą parodą „Vilniaus blyksniai“ sudarė trys dalys: „Medžiai ir bokštai“, , „Vilnietiški inkliuzai“ ir „Studijos dėlionės“.
Kopi Vilniaus miesto istorijos laiptais ir supranti, jog nešiesi su savimi brangenybes, sukurtas tūkstančių žmonių, supranti, jog tai tavo miestas, toks artimas, brangus, kurio niekas ir niekada neištrins iš tavo atminties.
Vienoje iš parodos dalių „Studijos dėlionės‘ Filomena pasakoja apie studiją, nes studija yra dailininko kūrybinių dvasios kančių ir atradimų buveinė. Kūryba – lyg žaidimas šachmatais, dėlionė. Žiūri deivė Žemyna į gyvenimą, bėgantį pro langą. Juk taip norisi kūrėjui pakilti virš kasdienybės ir sprukti į laisvę. Prievarta skatina kūrybos mirtį.
Ir šitoje liūdnoje praeities pilkumoje sušvyti Menora. Rodos, suliepsnos žvakės, ir ugnies plastėjimas ims švęsti gyvenimą.
Tai – Filomenos sakmė apie ją supančius daiktus, kurie jau žvelgia į mus iš drobės, pasakodami savo, dailininkės ir jos aplinkos istoriją. Daiktai liks. Ir švytės prisiminimuose tarsi auksinės dulkės, nušviestos blausios Menoros šviesos. Studijos aurą sudaro brangių žmonių lytėti ir čia įsikūrę daiktai, kurie jau apraizgyti prisiminimų, ar laimės šypsenų, tvyrančių toje kuklioje erdvėje, kur pro stoglangius ilgais vakarais krinta žvaigždės ir prasiskverbia senamiesčio atsidūsėjimai... Džiugina akį didele vidine jėga brūkštelėti potėpiai, gyvybingos spalvos, minties ir formos vienovė.
Tačiau....norisi ištrūkti iš tų uždarokų erdvių, kurios, kartais, tave sugniaužia tarsi gniaužtuose ir... nenori paleisti, todėl ši, paskutinė dailininkės Filomenos – Linčiūtės – Vaitiekūnienės paroda
„Pasiilgau vėjo vasarinio“ (2024) - tarytum išsilaisvinimas, kur vėjas groja pušų liemenų stygomis, kur ošia bangos ir tyliai dūzgia pustomų kopų smėlis, kur prabėga pulkelis vaikų ir klykia žuvėdros, o plaukuose žaidžia išdykėlis pajūrio vėjas. Švelnios Filomenos pastelės glosto akį ir suteikia graudaus lengvumo, tarytum dvasios balzamas...
Regina Jakučiūnaitė, menotyrininkė