SOLOMONO TEITELBAUMO TAPYBOS PARODA

Besiblaškanti Dantės siela

Vienišo tremtinio kančios kelias pagimdė neapsakomo grožio literatūros kūrinį „Dieviškoji komedija“. Tai įvyko Renesanso pradžios Italijoje. Trijose dalyse –  „Pragare“, „Skaistykloje“, „Rojuje“ telpa visa žmonijos raidos istorija, parašyta poetiškiausiais trieiliais – tercinomis, kurių kiekviena atskirai yra poezijos viršūnė. Ir tamsiausios „Pragaro“ gelmės, ir tarsi ikona sustingęs ir tobulas „Rojus“ yra tolygiai gražūs ir pakylėti iki nesuvokiamų žmogui dangiškų sferų. Šis sudėtingas Dantės kūrinys grįstas antikinės pusiausvyros grožio sampratomis. Jis simetriškas. Tik taip galima apdainuoti amžiną trapios Beatričės grožį, kuris Rojuje išaukštintas iki Dievo Motinos didybės.

Teko stebėti amžinąjį atilsį maestro Eimunto Nekrošiaus statomos „Dieviškosios komedijos“ repeticijas. Tai buvo tartum angeliška Rojaus simfonija mano pavargusiai sielai. Šių grėsmingų, net žiaurių metų akivaizdoje tos repeticijos bei pats spektaklis yra prarastas sudegęs Rojus, kaip maestro spektaklyje degantis stebuklingos Florencijos modelis.

Dabar skaudžiai išgyvendamas nūdienos istorijos ir gyvenimo kolizijas agresyvokoje Vilniaus terpėje jaučiuosi svetimas tremtinys, susitapatinęs su Dante ir kasdien iš mirusiųjų pasaulio prikeliantis Vergilijų – E. Nekrošių, kad šio grėsmingo, gūdaus laiko žvėrys manęs nesudraskytų. Tikiu, kad E. Nekrošiaus siela ir nemirtingi spektakliai padeda nors kiek pakilti iki dangiško grožio, kurio dabar žmonėms taip reikia. Todėl šioje parodoje nemažai kūrinių, inspiruotų maestro E. Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ pastatymo bei mano paties vidinių harmonijos ir pusiausvyros paieškų šių dienų grėsmės akivaizdoje, besiblaškant po Vilnių.

Tapytojas
          Solomonas Teitelbaumas