FOTOGRAFIJOS PARODA
Vilniaus sapnai
Nuotraukų ciklas „Vilniaus sapnai“ – tai bandymas šiuolaikinio Vilniaus gatvėse, metų naštos jau paženklintuose mūruose ar medinukuose atrasti šio neeilinio didmiesčio dvasią, įžvelgti bent mažą dalelę jo šlovingos praeities istorijų. Ne tik tų, apie kurias pasakojama vadovėliuose ir kurias tyrinėja garbūs istorijos metrai. Juk dauguma pačių įdomiausių, jautriausių, labiausiai kvapą gniaužiančių dalykų taip ir liko neužrašyta - nugrimzdo gilioje užmarštyje, iškeliavo į būtų-nebūtų pasakų rojų ar tiesiog pasiklydo kažkur Europoje. Tačiau jų kone svaiginantį dvelksmą dar galima pajusti klaidžiojant siauromis senamiesčio gatvelėmis, žiūrint į nerealius, paslaptingus pasaulius primenančius atspindžius balose, stebint užburiančius saulės spindulių šokius ant raudonskruosčių senamiesčio stogų ir bažnyčių bokštų, palydint akimis dangumi plaukiančius mistiškus debesų karavanus, klausantis miesto medžių šnarėjimo – tarsi tai būtų švelnia nostalgija dvelkiantys didingojo Vilniaus sapnai.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad senasis Vilnius yra labai fotogeniškas miestas – tas pats skersgatvis, mūrinuko kampas, tvoros detalė, atspindys lange ar stogo atbraila kitaip atrodo ne tik skirtingais metų laikais, bet ir tiksint ratu paros metui. Jau nekalbant apie tai, kaip visą vaizdą keičia saulės spindulys, lietaus šuoras, viską paslepiantis baltas sniegas ar... paties fotografo nuotaikos. Bet jei nuvykę į užsienį dažniausiai aikčiojame dėl kiekvienos smulkmenos, skubėdami per, atrodo, iki skausmo pažįstamą savo miestą, kartais net nepakeliame akių ir neapsidairome, nebepastebime mums siunčiamų ženklų. Todėl Vilnių smagu ne tik fotografuoti, kaskart atrandant kažką naujo, su jo nuotraukomis labai įdomu žaisti – dėlioti niekuo neišsiskiriančius kadrą prie kadro taip, kad tarsi vaikiškame kaleidoskope atsivertų nauji nerealūs klodai, seniai pamirštos erdvės, vaikystėje girdėtos, bet jau seniai po atminties dulkėmis pasislėpusios legendos, magiški vaizdai, kuriuose užšifruota kiekvienam asmeniškai skirta informacija. Juolab, kad šis mistiškas procesas gali būti gerokai įdomesnis net už rezultatą – pasijunti burtininke, kuri paprastą nuotrauką gali paversti akvarele, grafikos darbu ar tiesiog atrasti senus lobius...
Esu tikra vilnietė, dar nuo mokyklos laikų domiuosi miesto istorija, esu sukaupusi nemažą knygų kolekciją, su malonumu paskaitau, kas rašoma čia viešėjusių užsieniečių memuaruose. Deja, nesijaučiu labai laiminga, kai Vilniuje griaunami seni pastatai ir vietoje jų į kiekvieną žemės lopinėlį, neretai be jokios logikos, kaišiojami nykūs beveidžiai daugiabučiai ar biurai. Todėl bandau įamžinti ir tuos vis dar gražius, daug istorijų galinčius papasakoti nelaimėlius, kad jų pasakojamos istorijos prisiminimui liktų bent nuotraukose.
Vilniaus Universitete baigiau žurnalistikos studijas, o Indijos masinės komunikacijos institute – tarptautinės žurnalistikos kursus. Dirbau Lietuvos radijuje, įvairiuose žurnaluose. Rašiau reportažus iš Indijos, Namibijos, Izraelio, Vokietijos, Graikijos ir kitų šalių.
Fotografijų autorė
Jurga Staučienė