NAUJA SOLOMONO TEITELBAUMO TAPYBOS PARODA
2026 04 30
Tas gyvenimo trapumas
Prieš eilę metų, tapydamas prie Baltijos jūros, stebėdavau ribą tarp jūros horizonto ir
dangaus.
Dabar, tapant urbanistinėje Vilniaus aplinkoje, kur horizonto dažnai nesimato, ta
lemtinga riba atskirianti dangų ir jūrą įgavo gyvenimo anapusybės mistinę reikšmę. Tarytum
žmogaus siela, keliaujanti per žemiško gyvenimo audras, jaustų dangiškų jėgų buvimą šalia.
Klasikinėje Vakarų Europos dailėje tai vaizduojama visur. Kartais net perdėtai
iliustratyviai. Mane visam gyvenimui sukrėtė olandų genijaus Rembrandto vienas ofortas – „Trys
medžiai“, datuojamas 1643 metais. Trys vešlūs medžiai pavaizduoti ant nedidelės kalvos.
Raižinio apačioje, šešėlyje prie vandens kanalo, žvejai šildosi prie laužo ar verda valgį, o už jų
pavaizduotas lygumų ir kanalų kraštovaizdis, nubėgantis į horizontą. Bet graviūros viršutinės
dalies kairėje pusėje – dieviški spinduliai, o virš vos tolumoje matomo miesto danguje grumiasi
oro masės, primenančios angelų kovą su Šėtonu. Trys seni medžiai – apšviesti anapusinės
dieviškos šviesos ir taip jie įgauna sakralinį Švenčiausios Trejybės įspūdį. Šis sudievintas
paprastas Nyderlandų peizažas atsispindi Maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytame spektaklyje
„Faustas“. Jame Dievas suka ratu sunkų medinę siją tarsi laikrodžio rodyklę ir ginčijasi su
Mefistofeliu dėl Fausto. Tai nematoma mūsų pasaulėvaizdžio pusė – gėrio kova su blogiu.
Dabar, tapant Vilniuje, man nepaprasai svarbi yra dangaus skliauto reikšmė paveiksle ir
jo atspindys vaizduojamuose objektuose. Kai žmogus būna prislėgtas žemiško skausmo, jis
intuityviai pakelia akis į dangų ten ieškodamas paguodos. Dangaus šviesa nūdienos neramiame ir
grėsmės pritvinkusiame laike yra tokia pat svarbi, kaip Dantės Aligherio „Dieviškoje
komedijoje“. Jo didis mokytojas Vergilijus veda per visas Pragaro baisybes – ugnies karštį,
kaustantį ledo šaltį, tūkstančius dejonių ir širdį veriančias išpažintis – link dangiško Beatričės
grožio, spindinčio Rojuje. Pajusti dangaus atspindį man kuriant Vilniuje, yra nepaprastai svarbu.
Net akmenyje ar plytoje jis yra. Atsiveria mūsų būties trapumo suvokimas – lyg nuoširdus ryšys,
lyg išpažintis.
Iš vasariško vilnietiško dangaus debesų kuždesio mano tapyboje gimė „Fausto“ tema, kur
riba tarp gėrio ir blogio yra be galo trapi bei „Žuvėdros“ tema – kur likimas toks nuožmus ir
negailestingas Ninai Zarečnajai. Jos lemtingame monologe sakoma, kad meno esmė yra
sugebėjime nieko nekaltinti ir nereikalauti. Susitaikius su savo likimu nuolankiai nešti kūrybos
kryžių ir pasikliauti tik Viešpačiu danguje.
Tik suvokus savo žmogišką menkumą ir žemiškos būties trapumą Sutverėjo akivaizdoje,
kantriai ir nuolankiai dirbant, galima siekti harmoningų paveikslų, kurie bylotų apie
Aukščiausiojo nuolatinį buvimą mūsų trapioje būtyje, lyg tai būtų muzikinė spalvų simfonija,
gimusi tapant iš natūros.
Solomonas Teitelbaumas