Rimas Zigmas Bičiūnas

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Panemunyje (Rokiškio apskr.).

1966 m. baigė M.K.Čiurlionio meno m-klą, 1972 m. -  Lietuvos dailės institutą (mokėsi pas Antaną Gudaitį). Nuo 1972 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art’83 Bazelyje (Šveicarija, 1983), tarptautinėje meno mugėje Art’89 Londone (Didžioji Britanija, 1989), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990) ir daugelyje kitų  Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės Amerikos šalių.  Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nutapė švenčių, darbo, poilsio tematikos, alegorinių kompozicijų, lyriškų peizažų, natiurmortų, laisvai interpretuotų portretų. Kūriniams būdinga ekspresyvi tapysena, figūrų deformacija, ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, optimizmas. Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus Vilniuje,  Kauno M.K.Čiurlionio dailės, Latvijos, Gruzijos muziejai, Valstybinė P.M. Tretjakovo galerija Maskvoje, Dr. Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Bulgarijos, Čekijos nacionalinės galerijos, Lenkijos šiuolaikinio meno galerija, privatūs meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

 

„Pagrindiniai R. Bičiūno kūrybos motyvai – moterys, gėlės ir paukščiai. Rimo tapomos moterys – šventiškos, paslaptingos, ekscentriškos. Dažnai jos – tarsi nuo teatro scenos nužengusios primadonos, dramų herojės, vylingai besišypsančios, flirtuojančios su žiūrovu. Menininko moterys spalvingos lyg gėlės, o gėlės – prašmatnios tarsi moterys. Moteris tapė daugelis lietuvių dailininkų. Vlado Eidukevičiaus paveikslų moteris – siuvėja, tarnaitė, namų šeimininkė. Antanas Gudaitis vaizdavo kaimietes davatkas, Leonardo Tuleikio paveiksluose – liūdnos, romios žemaičių moterys, Silvestro Džiaukšto – darbininkės. R. Bičiūno drobėse moterys šypsosi, juokauja, kupinos gyvenimo džiaugsmo, toli nuo kasdienybės rūpesčių.

Tapytojo kūryba – lyg nesibaigianti spalvų šventė. Drobėje jis puikiai valdo kontrastingiausias spalvas – žalią, raudoną, oranžinę, mėlyną, geba suderinti būgno dūžius su vibruojančia smuiko melodija. Paveiksluose beveik nėra spalvinių pustonių, čia visa dega spalvų varsomis. Dauguma Rimo kartos tapytojų kūrė ekspresionistine stilistika, veikiami Antano Gudaičio. Nemaža dailininkų gamtoje ir žmonėse ėmė ieškoti bjaurasties, tai tapo madinga „estetika“. Čia R. Bičiūno ir jo kolegų kūrybiniai keliai išsiskyrė.

Dailininkas negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet jo menas „paryžietiškas“. Šviesios ir spalvų pripildytos drobės artimos garsiajai „Ècole de Paris“ mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo Algirdas Petrulis, Jonas Čeponis, Antanas Gudaitis.“

                                                                                                     Aloyzas Stasiulevičius. 2008 m.