Viktoras Petravičius

Dailininkas (grafikas, tapytojas). Gimė 1906 m. gegužės 12 d. Bedaliuose (Šakių r). Mirė 1989 m.

1935 m. baigė Kauno meno mokyklą ir M.Dobužinskio dekoratyvinės grafikos studiją. 1935-1938 mokėsi  Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje (Conservatoire Nationale des Arts et Matiers) ir Nacionalinėje dailiojo ir taikomojo meno akademijoje (Ecole Nationale Souperieure des Beaux-Arts) Paryžiuje. 1938 grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune.  Priklausė „Formos“ dailininkų kolektyvui. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už iliustracijas lietuvių liaudies pasakai „Gulbė karaliaus pati“ apdovanotas Didžiuoju prizu. 1939 m. Kaune surengė personalinę tapybos ir grafikos darbų parodą. 1940–1941 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją, 1945 apsistojo Vokietijoje. 1949 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. 1949-1972 dirbo pedagoginį ir kūrybinį darbą. Nuo 1962 buvo Čikagos M.K.Čiurlionio meno galerijos direktorius. Sukūrė iliustracijų medžio ir lino raižinių technika, estampų; nutapė paveikslų; išraižė daug ekslibrisų, iš jų seriją 400 metų pirmosios  lietuviškos knygos sukakčiai paminėti; monotipijų.

Jo kūrybai  būdingos stiprios neoprimityvizmo tendencijos, spontaniška ekspresija, emocingas piešinys, dekoratyvi raižysena.

Nuo 1931 m.  dalyvavo visose reprezentacinėse ir apžvalginėse parodose Lietuvoje 1938 ir 1939 m. Kaune, 1969 m., 1983 m., 1986 m. Vilniuje, Dalyvavo jungtinėse parodose Freiburge, Miunchene, Briuselyje, Amsterdame, Paryžiuje, Romoje, Ravenoje, Niujorke, Toronte, Ročesteryje, Floridoje, Las Vegase ir kituose Europos bei JAV miestuose. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje už lietuvių liaudies pasakos Gulbė, karaliaus pati iliustracijas laimėjo Grand Prix ir žiuri diplomą.

 

Ingrida Korsakaitė:
„Įsigijęs nedidelę sodybą netoli Mičigano ežero Union Piero vietovėje, 1978 m. Petravičius su žmona išsikėlė iš Čikagos. (...) Iš vaikystės gerai pažįstamą vėl užplūdusį artumą gamtai dailininkas išliejo naujuose kūriniuose. Dauguma jų – unikalūs, atlikti originalia mišria technika, spalvinant rupios turtingos faktūros medžio raižinius aliejiniais dažais.(...) Fantastinėse gamtos ir architektūros vizijose piešė liaudiškas lietuviško sodžiaus varpines ir gotikinę Zapyškio bažnyčią, Eifelio bokštą ir Koliziejų, o Union Piero sodybą pavertė rojaus žemėje įvaizdžiu. Ant Mičigano krantų apgyvendino baltų dievus, toteminius galvijus ir paukščius. Didelio, dažniausiai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, daugiabalsės ir daugiareikšmės kompozicijos, įkūnijančios nuolatinį vitališką vyksmą, erdvės ir laiko beribiškumą, lėmė bendrą epinę 8-ojo ir ypač 9-ojo dešimtmečio Petravičiaus kūrybos dvasią. Spontaniška, intuityvi, racionalioms struktūroms nepasiduodanti jo grafika savaip modeliavo kosmosą, binarinėmis žemės ir dangaus, saulės ir mėnulio, moters ir vyro opozicijomis ryškino pasaulio tvarką,“