Vladas Didžiokas

Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune.

Mokėsi privačioje realinėje mokykloje, lankė Ivano Trutnevo  piešimo mokyklą. 1910 m. Išvyko į Peterburgą ir studijavo Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje,  dekoratyvinės tapybos klasėje (1911–1915). 1915 m. nespėjęs užbaigti mokyklos, pašaukiamas į kariuomenę, bet dėl silpnos sveikatos atleidžiamas nuo karo tarnybos ir grįžta į mokyklą, kur mokėsi iki 1917 metų. Tais pačiais metais, išlaikęs konkursinius egzaminus, priimamas į Peterburgo Dailės akademiją laisvu klausytoju profesoriaus D. Kardovskio tapybos klasę. Pragyvenimui užsidirba, dėstydamas piešimą privačiose piešimo mokyklose. 1918 metų pradžioje kartu su žmona Barbora Didžiokiene apsigyvena Vitebske, dirba dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Ten pirmą kartą savarankiškai apipavidalina spektaklį. 1918 metų rudenį dailininkas sugrįžta į Vilnių. Dekoruoja lietuvių teatro pastatymus. 1920 m. išvyksta į Rusiją, ten buvo suimtas. 1921 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną. Dirba braižytoju Pramonės ir Prekybos ministerijoje. A. Sutkui įkūrus Tautos teatrą – V. Didžiokas dirba dekoratoriumi, bei vaidybos studijoje būsimiems aktoriams skaito meno istorijos kursą, dalyvauja „Vilkolakio“ teatro veikloje ir jo improvizuotuose vaidinimuose.  
1922 m. pakviečiamas dėstyti piešimą Kauno meno mokykloje. 1922 m. dailininkas pusmečiui išvyksta pasitobulinti į Berlyną. Grįžęs dalyvauja Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, jos rengiamose parodose. 1924–1925 m. Šios draugijos pirmininkas, rašo spaudoje dailės, scenografijos klausimais. Nuo 1931 m. vadovauja Meno mokyklos dekoratyvinės tapybos studijai. Pradėjus dėstyti J. Mikėnui, o vėliau S. Ušinskui, V. Didžiokas iš studijos vedėjo pareigų pasitraukia. Meno mokykloje dailininkas dirba iki 1940 m. Dailininkas mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune.

Didžiąją negausaus V. Didžioko kūrybinio palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Ankstyvojo periodo darbai atlikti akademine maniera, kur tikslus realistinis piešinys, griežta kompozicija ( „Malūnas“, „Pavasaris“, 1922). Tai ypač pastebima jo ankstyvuosiuose portretuose ( „J. Jablonskio portretas“, 1930) ir kt. Ilgainiui kūryboje atsiranda laisvesnis potėpis („Ronžė, 1926), spalvingas koloritas („Kauno peizažas“, 1933), netikėtos kompozicijos, o portretuose subtilus psichologizmas („Autoportretai“, 1930, 1939), („Karmen“, 1926), puiki vienos spalvos modeliuotė  („Merginos portretas“, 1931), peizažai tampa dekoratyvesniais, spalvingais, primena vėlyvąjį impresionizmą („Bitynas“, 1938, „Skardis“, 1933. Dailininko kūrybai didelę įtaka padarė apsilankymas Vokietijoje, kur jis susipažino su vėlyvojo impresionizmo, ekspresionizmo srovėmis.